Jonas Aistis
Straipsnis ėš Vikipedėjės, encikluopedėjės žemaitėškā.
Juons Aistis (tėkruojė pavardie Kuosa-Aleksandriškis (Kossu Aleksandravičius) 1904 m. lėipas 7 d. - 1973 m. bėrželė 13 d.) - lietoviū rašītuos.
Gėme gausiuo kalviū šeimuo, šalėp Kauna, pri Romšėškiū. Bova slabnuos svėikatas, žema ūge, slabna sodėjėma.
Mokėnuos Kauna "Aušruos" giėmnazėjuo, vėliau Kaun VDU humanitariniū muokslū fakultetė. Čė susidraugau su A. Mėškėnio. Draugīst ėšlėka lėgė pat senatves.
1937 metās gaves švėtėm ministerėjes stipendėj ėšvažiava i Prancozėjė. Tėn studijava prancūzū vėduramžiū raštėjė. Grenoble universitetė igėjė muokslū daktara laipsnė. 1946 m. so šėimo persikiele gīvent i JAV. Dieste lietoviū kalba kolegėjuo, vėliau dėrba Vašingtuonė, Kongres bibliuotekuo.
Mėr 1979-06-13 dėina, palaiduots Vašingtuona kapėnies.
Raštā [taisītė]
Eilieraštiū rėnkėnē [taisītė]
- Eilėraščiai (1932),
- Imago mortis (1934),
- Intymios giesmės (1935),
- Užgesę chimeros akys (1937, valstībėne premėjė),
- Be tėvynės brangios (1942),
- Nemuno ilgesys (1947),
- Sesuo buitis (1951),
- Kristaliniam karste (1957);
Kėtkas [taisītė]
- Esė ir prisiminimų knyga „Dievai ir smūtkeliai“ (1935),
- Apie laiką ir žmones (1954),
- Milfordo gatvės elegijos (1969).
- Parengė Jurgio Baltrušaičio]] Poeziją (1948),
- Kazio Binkio Lyrika (1952),
- Laisvės kovų dainos (1962),
- So Antanu Vaičiulaičiu sodarīta Lietuviū puoezėjės antuoluogėjė (1951).
