Vikipedėjė:Edvarda Rodė līrėka

Straipsnis ėš Vikipedėjės, encikluopedėjės žemaitėškā.
Edvarda Rodė līrėka 


Liūdesīs krūtėnie ė akies sokiuojės

No ėlguos keliuonės jau novarga kuojės.

Ēto tako ėlgo pajodietė tonkē,

Ė laiminga grīžto viel vėsus aplonkius.

Mon kāp gerė žmuonis – akmėnis, berželē

Ė žuolie pražīdus šalėp mona kelė.

Aš vėsus ė ronkuom, ė akim pagluostau,

Ė džiaugous be gala kāp karalios suosto.

Ka i tuoli veizo, kor dongos bekraštis

Mona akis stebas vėsuiokiausēs raštās,

Sudietās ėš saulės, debesū spalvuotu

Joduntiū kāp šakas ont ėlgiausio kuoto.

Vo žuolīnā švaistuos kvepalās so viejo

Tarsi kas būt žėidus no laukū raviejės.

Ė no tuo svaigoma kuojės praded linktė,

Ėiškau kam nokrėstė, ė žvalgaus aplinkou.

Atsėsiedus klauso savės nebsopratus –

A kvapā če kaltė, a monėijē metā?

Nieks tėkruos teisībės žamie nepamiega –

Ka senatvie kuojės prarond sava jiega.

Kol galio paētė lig pat taka gala,

Savėm pasidžiaugtė īr mon ne pro šali.

Ė kuožnuos sekundės apgailaujo baisē,

Ka ana suskombčiuo kāp ont kuokė gaisra.

Ne tik pati prapol, bet nosineš žėidus –

Vasarelės laiką ož petiū nosvėidus.

Ė liūdnuom pašvaistiem eso apsigaubus,

Ka laukā, mėškelē ė gražiausės daubas,

Praded patomsietė, trauktėis i ramībė,

Ka po krūmo dīgst jau rodėnėnē gtībā.

Jau belėka mienou šėlomuos vasarės,

Begaliesio džiaugtėis longus atsėdarius.

Latažiuojo, minkau minkšta kėima muoli,

Vo akies vaidenas švėisė, šėltė tuolē.

Vėn šėrdės, kāp velnė panešiuota būto –

Rēk anā kāp vākou žaisla arba tūtė.

No nemuok gīventė tou, kas īr po kuojuom –

Ė nerimst, ė kiaurā šėrst ė aldravuojės.

Mėslėjo, ka tuokė rēk i šiukšliu diežė,

Ė ka istatītom kuokė gera, šviežė.

Če ė viel galvuojo – netorio jog litu,

Dar tuokėi dalīka tebier nepaplėtė.

Diel tuo sava šėrdi pajemo i naga –

Sorėito beveizint i vuoželė raga.

To nesiosk, jog omžio tuoki nogīvenos,

Jau apakmėniejė raumėnis ė venas,

Gal anuos iskėltė arba ė notrūktė

Ė galiesi luovuo dėna nakti kriūktė.

Kėik ontā kapelius gol par širdi mondrė

Poldiniejė, biega, kėla tarsi gondrā,

Vo jau kėta dėina smeng i žemės luopa,

Jau vėsai ožgesė, no jausmū ožsluopė.

Tad ė būkiau dailē, ė gīvenkiau karto,

Ka lėkėma ėišmā vedvėms neparverto.

Tuoks poikos pasaulis so rodenēs lītās,

So nomās ė kėimās senē bevalītas,

So valdžiuos vėršūniem ė rinkėmu vingēs,

Kor nebrasi žingsnu duorū ė garbingu,

Žmuonis soskīstiejė renkas lėnka, rusa –

No sovietu rauga tebier dar oždosė –

Ruoduos jau apromdiau sava šėrdi keista,

Vo rītuo rēks biegtė vaistū sosėleistė.

Vėn Barbelė džiaugas, tor senatvie romsti –

Mažā kou sopratus raša ont ekrana –

Ė par laika pėlka, rodėnini, tomsi,

Maiša sava žuodius tarsi kuošė manu.


Tas ekrans līg būtom tik anā nošvėisints,

Ne tik raidiem šiaušas, balsē ruodavuojės,

Tik parnasa sava īkėnkīk i ėinas

Ė leki par plati interneta ruojo.


Jē keliuonė vargėn, sieskės paėlsietė –

„Vorda“ gražė lapā tava raidiu praša,

Če gali atrastė kningas vėsa svieta,

Ekranė matītė net draugū garaža.


Jē dā ūpa lėka ė tori svēkatas,

Gali sava šėrdėis nerima ėšreikštė –

Ė sokortė eili, koriuo atsikratius,

Ėš šėrdėis ėštraukē erzėnontė rakšti.


Jau ne vėina karta Barbė īr galvuojus –

Kol padarė kompa ė sokūrė garsa –

Bova ne eilėnis ė ne linksmos grajos,

Vo dėdiausis žīgis, tarsi lig pat Marsa.


Metalėnės pluokštės sokėštė i kompa

Sopront vėsus nuorus ė paspausta raidė,

Atrond tuolėmiausi mūsa žemės kampa,

Ruoda, kuo Barbelė prīš mėnota geidė.


Ė anā atruoda, ka stebūkla kėta

Nerēk beėiškuotė, nerēk benokrīptė –

Diekou dėdėliausi Barbė nuor sakītė –

Kompa sokūriejems kāp dievams Egipta.

Muokiaus aš geriausē – tas aukštuojuo bova,

Ė pareigingoma mon nimaž netrūka.

Vo kėtė kāp nėndrės ežera siūbava,

Lig pat žemės linka so vėsuokēs triokās.


Vo paskou soējė aptars sava šaunē

Nakti prauliuota so studėntās – bruolēs,

Kāp pagrēbė kuokė stodėntelė jauna,

Liekė vėsa nakti ne rėstė, vo šuolēs.


Barbē tėi dalīkā šėrdėis nežaviejė,

Tik soraukus nuosi pasėtrauks i šuona –

Ė retiausi karta, pasėkinkius viejus,

Mes pėktiesni žuodi tėms naktėis balvuonams.


Vo Kaliedu nakti ējė vėsė soktėis

I dėdiesni būri linksmā nosėtelktė.

Slaptā, nes sovietā baisē nuožmē siota,

Jē žėnuos ka šventė kas pagerbtė teikies.


No vo rīta meta – ontra šventės dėina –

Vėsa korsa statė tvartė kastė dorpiu –

Par naktelė dūkė, jau nebvaldė ėinu,

Ė šėinė sogolė alo guodē sorbė.


Ė vaduovs atėjės vėsus sosėkvėitės,

Pamuokslava, tardė ė kaltus sorada,

Ė žadiejė korsou bausmė baisē kėita –

Mienesi pasmerktė pinėgėnem badou.


No ė tuokart Barbė jiemė truopnē veiktė –

Rēk apginttė korsa ė vīroku garbė.

Ė svarbiausis žingsnis i geresnė baigti –

Jimtėis, kol ni vėina viešā nesokarpė.


Barbė pas vaduova tojau pat nokaka,

Ėlgā pruoceavuojus, sotarė ont gala –

Jē ni vėns žuodė viešā nieks nesakė –

Nenobaus ni vėina slīdosė i šali.


Senē jau nosieda laika dolkės pėlkas,

Daug kas ė ožmėrša tū Kaliedu struoka –

I bažnīčė ētė Barbė apsėvėlka

Ė duorā gīventė lig pat šiuolē muokuos.

Veizous pro longieli, kor kvietka pražīdus –

Lauks jau apsitraukės pėlko rūka druobė,

Ė šėrdie nelėngvā sava skausma gīdau –

Vėsė sosėrinka, kas potrelė sriebė.


Pri vėsū prisiedus jungous aš i kalba –

Parokoujem tīlē, šliorpčiuojem ėš šaukštu,

Bet ne žuodē gėrdas, vo malduos pagalbo,

Būsio žmuoniū dvasės šėndėin prisėšaukus.


Ne ėlgā betrokos ilgesīs soskīdės

Plūst i mona truoba ė i šėrdi golas –

Nejauto ni džiaugsma, ni mintėis pavīda –

Tėi vaizdā vīniuojės i rūkū drobolė.


Ė tuo rūka balta smulkiuosės dolkelės

Akis apėpīlė ašaruom sūriausiuom,

Mona artėmėijē jau no stala kelas,

Ė kažkor i mėgla balta ėšsėkrausta.


Šėrdės ė bežėna – a torio aš džiaugtėis,

A liūdietė mona artėmėms prapoulos?

Bova če ė mama skalbėnius ėšdžiaustė,

Vo paskou sodiejė kvepontius ont soula.


Veizous pro longieli, jau vėsai sotema,

Nebatskėrsi medė no krūmalė reta.

Apvīniuojus šėrdi joudolīs sutanas

Tor po mėnka dolkė ētė ė praētė.

Kartās pasėtaika no kažkuo sosėrgtė,

Žmuogos nesoprasi – a tėi viejē kaltė,

A par daug nuoriejē ožsėkūrus pėrti

Sava vėsas lėgas so garo išskalbtė.


Saka, ka i borna pakliun tėi mažītē

Lėgū sokieliejē ė vėsoku apnuodėj –

Barbē, nuors ne tonkē, rēk prisėpažintė,

Tepas sava gerklė tinktūra ėš juoda.


Ė vės tėik pagolda kelės dėinas ėlgas –

Prakaits so kuošmarās ė temperatūras

Vėdorius ė galva tarsi ugnės tvėlka,

Tarsi tava vėdou pečio kas ožkūrė.


Ė slabnoma rėivės tarsi svuurē kraunas,

Ka atruoda luovuo krimti kāp i doubė –

Šėrdės vuos betvinkčiuo, dvasės nebatgauni,

Tarsi vėsa tavi būto kas soroubės.


Marškėniū drobolė šlomp no prakaitouta

Vėsa mona kūna, krimtont vėdaus karštiou,

Bet žėnau jau grēta būsio ėšvadouta

Iš lėguos, kor moni kelės dėinas taršė.


Viel galiesio ētė, džiaugtės sava kėimo,

Ė kaimīnou žuodi linksma pasakītė,

Ė klausītėis pliuotku iš pat mūsa Seima –

Vėn ėšborbolioujint notarėmus skīstus.

Ak, jaunīstė bova, ak, vėsė žīdiejuom –

Užsėkrietė bovuom vėsuokiuom idiejuom.

Kas kou nepaskaitė, kas kou neišgėrda

Aptariem ė sliepiem tonkē vėn i šėrdi.

Bova ė naktieliu, kor geriausē draugē

Nieka nesakīsi, tas nebova saugē.

Vo paskou girdiesi, netīčiuom pasakės –

Paslaptės tavuojė jau po miesta plakas.

Bova jau po šėina, daržėnės kvepiejė,

Ė laukūs beržieliu nebšokava viejē.

Rasas tarsi akis naktėis švėsas gaudė,

Pėivuo pri malūna grėižlės plerpė griaudē.

Tuokė nakti mielsva šėina kvapa traukiem,

Daržinie pro tarpus mienou švėitė jaukē.

Bovuom kelės panas, kelė kavalierē,

Nekaltībės sėinuom aukštuom atsitvierė.

Jau nebova lėngvā kuojuoms susėveltė,

Tėi panū brozgīnā bova ne asfaltā.

Tik dabā gėrdietė, net stodėntā drousē,

Tarsi būt ženuotė, naktim luovuos tousuos.

Patėlūs sukrėtė puotėru neronkiuo –

Orvās dėrbas, siautie, ausis nusikromta.

ėšėmtiū ė toukart, nemanīk, jog bova

Kuožnam būrie sokuos kelės paleistovės.

Daug kas ė ont mona eiliaus nusišlapins,

Jē galies sogoltė – tojau pasėlepins.

Aprašau aš sava ėšgīventa nakti –

Nier kuo vėsa svieta kaltintė ė plaktė.

Vėsa tou naktelė akiū nesodiejau,

Ė bovau kāp staklies užborta audiejė.

Audiau sava mintis ė sapnus ėlgiausius –

Kāp aš ėšsėsoksio, jē pri šuona glausės?

Vo širdie tik laukiau tuos karštuos sekundės

Mienou, šėns ė vaikē moni baisē gundė.

Mėslėjėt, ka mūsa sielas bova aklas,

Neviliuojė soktėis naktėnem spektaklie?

Jausmā plūdoriava grietėnė ont pėino

Kvepont šėina prieslou šėltuo mienesėinuo.

Bet muokiejuom sava garbies neprarastė –

Kultūringā eitė par naktini raista.

Ė dvejuonės kartās liuob apstuotė kraupės,

Kāp gali gīventė savės neaplaupės?

Bet dabā ka veizo i lėkėma vingius

Eso laimingesnė, ka bovau garbingā.

Kartās savės klauso – kuokem omžiaus ruožė

Ta jaunīstė mona vaikems atsivuožė?

Ruoduos, ka ne laiko soltis jiemė sunktėis,

Bet no tuo nebova mon gīventė sunkē.

Dā daugiau sakīsio – pašvėisiejė akis –

Anuos gražius veidus tarsi pėina lakė.

Ne vėsū – gražiausiu, kor muokiejė švelnē

Parbrauktė par pati šėlto, kėito delno.

Kartās pajoukoutė, smailē paveizietė,

Ka sieluo palėktiuo lėngva jausmū reti.

Užsėgeisio komet, ka artiau priēto,

Ė bent kėik pagėrtom monoujė karieta.

Žėnuomās, tuo balsē niekam nesakīsi,

Vo vėina palėkus pamīlousio kisi.

Toukart pagalvuosio, ka to vaikis būtum,

Tavi apipintiuo darža žaliuom rūtuom.

Tēp mon liuob ėšētė posmergė pristuojos

Ė ka pastuoriejė iš pat kera kuojės.

No tuo laika dėinas bova lėngvas, švėisės,

Nuors no darba sunkė kopra vuos ėštėisi.

Vo ka jau tas mona noveiziets, pagluostīts,

Pri kėtuos mergātės spausės artėi, gluotnē,

Šėrdi mona tvatīs jausma sunkė smūgē,

Vo pati jau būsio kāp potra surūgus –

Akiū nesodiesio ni mienoliou švėitont –

Jeigo nuori ėšnīk, ėštėrpk tuo pat vėituo.

Tuoks pasiotės jausmos nepraēs tēp grētā,

Kol kas nuors ėš naujė atgol mona i skrētė.

Ė pati pėrmuojė ta monuojė meilė

Nepraējė lėngvā, nelingava dailē –

Ėš anuos palėka pats dėdiausis griuovis,

Tēp līg miedi stuora būtom kas ėšruovės.

Vo po tuo jau kėtė, jau ne tėik skausmingė –

Pajoukousi drousē, mesi plati vingi,

Ka ne ons ož nuosi moni betompīto,

Ka monuojė meilė trėnktom tarsi plīta.

Ė ka ons biegiuoto ciockio pasėvertės

Ė nosėraminto tik pri monės artėi.

No kalnieliu snėiga bėng jau novarītė –

Dėinas daruos švėisės no pat onkstė rīta.

Šaltė skīstė sīvā par snėigus sruovena

Takelio pragriaužto jau i plati tvana.

Barbė vėina pati trauk nomėi ėš šuokiu –

Vo galvuo vaidenas nuotėkē vėsuokėi.

Stūgau senū metu ėlgesingas pūgas

Ė šėrdės kāp potra īr tarsi prarūgus.

Smarkē jau nebdaužuos meilės smarkės vietras,

No šėrdėis žėidelē senē noravietė.

Ne, ne skausmos šėrdi dabā anā varsta,

Ėlgės anā metu, kor senē ėšbarstė.

Klausuos naktėis balsū, ėlgesio ėšsklīdus,

Ė šėrdie keruojės nelauktė pavīdā.

Būtom ne pro šali, kamė nuors sostuojos,

Pasėdžiaugtė jaunū gražēs vasaruojēs.

Mergės, vaikē joukas, īr garsās ėštvėnė,

Kāp opaliu tuolē jau pavasarėnē.

Ė i Barbė kiaurā plūst tuos švėisės sruovės,

Kor lėkėms par laika daug vėskuo sokruovė.

Tas žmuogaus pasaulis īr kėitā imūrīts –

Anou vėn pajodėn mielsvas jausmū jūras.

Lai svajuoniu mėglas sokoriou po šėrdi,

Jaunū žmuoniū balsus skombontius ėšgėrdos.

Lai anėi pašielstas, Barbė ēs i luova

So jaunīstės vīlēs šėrdi apsėpluovus.


Adatas ė siūlā nedėlstou ni laša

Parsiova lėkėma vingius ė pakriaušės –

Žmuonis prisėmintė monės tartum praša,

Ėš tuoliausiu tuoliu tīlē atsikraustė.


Jau senē nogriova medē atsėvėipė,

Baltė pėlvā tėisies ont pėivelės žuolė,

Nožīdiejė suodrē Kapū gatvės lėipas,

Kvep baltė jezmėnā palongie sogolė.


Sošmiežou ož stėklou šėltuos dėinuos spalvas –

Kels, kūtalė, kleva apvali keporė,

Gelsvās vasaruojēs notapītas kalvas,

Ont anās viel plaukiuo miediu žalės borės.


Kelė pėlkas raidės akmėnelēs grīstas,

Pagriuviūs dėlgīnės ė lėpėkā raituos,

Kol basnėrtuom kuojuom par anas parbrėsi,

Pūsliem pasipouši so rauduonuom skraistiem.


Tonkē vėn, ka karvė šlėmštė žuolė minkšta,

Pagriuovie skaitīsi radės kninga reta,

Kartās nosimėnės ne ėš skausma inkšio –

Dženės ė Tarzana filma nepamatės.


Vo miestelė gatvės bova jog ne toštės –

Draugū kelės eilės so ėšdaigu pinkliem.

Tavės nebsulaukės atskobies tetušis,

Ė nomėi brazdiesi, ka vėrpies ė kėnklės.


Jē notversem minkšta kamūli gumini,

Dousemuos be pruota stadijuona aikštie,

Nuors muokīklas galvā pašarus somīniem,

Gailestė nikuokė nieks nebandė reikštė.


Ginčā vėrė žaidont be teisiejė kuokė –

Ivartius skaičiava kuožnos sava nuosė,

Kāp rongtīnės bėngies, būtom līg pėrmuokā,

Kas šėndėin prakėša – to nesožėnuosi.


Ė nomėi ka griši vakarou atejos,

Mienou žvīgaus medie tarp žvaigždiū ikrėtės,

Žībčiuos jau rasuotas ožnomėnės vejės,

Sunkē bepakelsi sava lėisa krėtė.


Ka dabā lėntīnas anuo laika kraustau –

Vėns truobuo palėkės, a kėimė prisiedės –

Ne, ni vėna karta negalio paraustė,

Stomdīdams ėš naujė paauglīstės piedas.


A nematiet, žmuonis, kāp tvėrtā ikėbė

I gīvībės miedi sergou ė pasenė?

Vo jaunėijē garbėn seksa ė skirības,

Mergū rėitūs mata vėn šedevrus mena.


Jē tik gal priētė, trauk marikuana,

Ė stėklieli tonkē ėšlenk nesėvaipė –

Bieg dėinelės skīstas kāp ondou ėš krana,

Pralek ėšdīkaujint mienesē, savaitės.


Tū mėnotu auksos spind anėms daugiausē,

Vo tuoliesniu dėinū – gal vėsā nebūtė.

Ė ėš drumsta kaifa kou to pasėgausi –

Tuo jog nežėnuojė ni sena bobotė.


Nier nikuokė šniūra, a gėlesnė griuovė,

Kor reikieto stuotė, gīli ėšmatoutė,

Pats svarbiausis jausmos – muomėnta geruovė,

Nuors po tuo pavėrstom kėima seno šlouto.


Rēk vėsėms soprastė maluonomu vertė –

Žmuogo trauk pasaulis ėš švėntūju ruojaus –

Jog kaifou i dongo galvas atsėvertė,

Nomėi ētont dongaus vaizdās pagīriuojės.


Vo senėjē kiūtuo luovuos nosėmėnė,

Ger vaistus ė trėnas spirėta tinktūruom –

Ė nutaisė rimta ė skausminga mina

Jau gīven solaukė paskotėnė tūra.


Ė galvuo ka brongės gīvasties mėnotas

Īr jau suskaičiuotas, palobie sovertas,

Ė jaunėisėms raša paskotėnė nuota –

Kori soglomžīta viel nolieks i kertė.


Torio sava kriesla, apkaliau so druobė –

Paraluono minkšto ėš vėrėaus apguobiau.

Siedo kēp dievaitė, balto galvo moistau,

Padedo zīleliems ont palongė maista.

Purkštiuo lītos tonkē, kartās prasėsklaidė

Debesis sodvėlkčiuo švėsio saulės aido.

Po mėnotės joudou dongos apongliejės,

Vo po kėima siautie rodėnėnē viejē.

Ė longieli sava torio oždarītė,

Tonkē ė lig kėtuos dėinuos pėlka rīta.

Laika īr lig suotės, aš galvuotė linkus –

Ė krapštau, mazgiuotus senū dėinū tinklus.

Mon atruoda augau so pruoto ė meilė –

Savouji pasauli sodieliuojau dailē.

Bet vės tėik, jē lēsto, daug kou pataisītiuo –

Ė kėtēp rikioutiuo sava jauna svita.

Žmuogaus žīgė nuorā īr sieluo solindė –

Būk švėisuos ė džiaugsma pripėltoujo indo.

Ka kėtam padietum negandas praleistė,

Ė žaizdas ožteptė gīduomoujo vaisto.

Toukart akies skleidas švėisės gierė opės,

Ka pri nelaiminga pats esi soklopės.

Ė paskou ėš lieta kėlsti viel i aukšti,

Kāp sparnouta laimės mielėnuojė paukštė.

Sied pri longa Barbė, laukė līn so viejo

Ė i stėkla barškėn lašā praretiejė.

Nuors sorodėniejus, nuors be dėdė ūpa,

Tarsi pri altuoriaus če pri longa klūpa –

Īr jog panašiausė tū žmuoniū lėkėmā

I viejinga, šalta rodėnini kėima.

Tik laukā gīvens dā saulie žėidū bortās,

Sogrīš linksmė paukštē viel ėš naujė kortėis,

Vo Barbelė lėnksės vėn pri sava dogna

Ė svajuoniu perlās korstīs jausmū ogni.


Nošvėisava vasara padūkus,

Ė rodou nobiega pakeliou

Suodnė vuobėlelės jau dėduokas –

Veizous, lauko – kumet viel žalious?


Lauktė, džiaugtėis tebier da onkstuokā

Da tik groudis bėngas – soskaičiouk...

Ė snėigā so pūguom atituokė

Sausa žuolė tīrlaukie šokou.


Bet šėrdės vėn ėiška kuo geresnė

Rēk anā kvapū ė gražomuos

Kāp ka kuošė neskani be kresnu,

Kāp be paukštiu – liūdesīs žėimuos...


Vėn žmuogos gīvendams kažkuo lauki,

Nuors viltims so dornēs pakeliou

Veizous pro longieli aš i lauka

Ė vėltės, kāp vuobėlis žaliou...


Ė ka lauko, šaltis atsėtuolėn,

Žėimuos naktis žvaigždiem solėipsnuo

Ė i balta žėima atsikuolus

Mon par šėrdi vasara lapnuo.


Kuožna dėina gīvaliuo pasaulis –

Spruogst ė barstuos pumporū žėivie,

Prīš Velykas baisē žvīgau kiaulės,

Par geguži tik žėidā žavie...


Ė tuoki beprasmėška mon ruoduos

Laika jousta prīš akis lingou,

Ė brendo par porva kāp par grouda,

Apsėstuojo pri rodėns longū.


Vuobėlelės kelės jau belapės

Vies pašvėlpau, palingou medius,

Ašaruo par rūka pėivas platės,

Kāp žmuogaus novargosė vėdos


Nieka nenoveiksi, nesoprasi –

Stėibas šakas gīvasties aukštīn

Ė vaidenas šiuo pasaulė prasmės –

Angelā ė velnē če pritink


Nier kuo daug Barbelē galva koltė –

Ėšsėverd kavuos jouduos tojaus

Ė ėš lėngva taisuos ana goltė –

Ė lig rīta nieka jau nebjaus


Lai lėngva sapnū gerū svajuonė

Sops anou po biški par mėigus,

Ka ėš rīta maudamuos sėjuona

Jostom laimės truoškolius svaigius...


Šormoliou po lauka viejē,

Tomsoma lig pat dongaus

Žemės džiaugsmā ėšretiejės

Gol gelsvė, nebatsėgaus


Skruzdis nomėi vuos kabėnas,

Akmėnis sunkė pėlkou,

Kels apsėšnerkštė porvīnās,

Kuojės vuos beparvėlkau.


Varnas joudas top galūnie,

Rūkā glaustuos pamiškie

Tujau debesīnu liūnā

Lyto laukās nopleškies


Premėnie skrondas nometus

Koro ogni po pečio

Ė karštuos čiuobriū erbetas

Pri stalalė jau nešo.


Ė tiktā gailious, ka nieka

Nier pri ronkas, pri šalėis

Sokortė puosmelē nīkē

Melankuolėjė paskleis...


Laika jouda varna

Rīn metus kāp žirnius

Karkčiuojė vėn darnē –

Īr anū apšėrnē...


Grēta vėn ėštėrpa

Mona švėisė tuolē –

Nerimo i šėrdi

Gėlėi atsėkuolė


Varna kert par veida

Gėlė raukšlė grētā,

Laumžėrgelēs skraida

Nerima verpetā


Nepasena varna –

Anā omžios niekā,

Tiktā mona karnas

Džiūvolē apnėka


Grabaliuojės ronkas,

Ėiška saulės akis,

Vo beržīnė tonkem

Ta tomsībė plakas


Daug kou žemė saka,

Mielėns dongaus skietis –

Uoš klevīna šakas,

Kvėit moni ėlsietėis...


Saulės geltuonās varpelēs

Rodėns lapā skomboliou

Kas par vasarelė žielė –

Lek so viejēs pakeliou


Sošlam, sošiošen līg būto

Gīvė padarā laukū

Žemė ėlgės dar rugpjūtė,

Žalė lapa palaikū


Vuortinklē ont stėibo kuorol,

Žuolės soveltās laiškās,

Notepliuotas darža tuoras

Saulės spindolēs blīškēs


Stuorė bolvienuojē raituos

Joudūs patalūs minkštā,

Kvep maišelius bolviu kraitis –

Kuošiems ė sriobuoms ožteks


Lašėnēs dongou sosliegtė

Tvīruo debesis pėlkė,

Nebier kuo gruožietėis, liektė,

Laukā jau vėsor plėkė.


Paskotėnės šėltas dėinas

Nešas vasaras guodas

Braižuos apverstas ražėinas

Ežiu šepetēs rodās


Ė lingou par žemė vėsa

Lapā, paukštē, ramoma...

Šėltūs vasaras paviesiūs

Rodėnė pėlka dūma.


Akmėnis, kelalis, tuoras,

Minkšta žuolie, debeselē,

Mienou vėišnie pasėkuorės,

Varlės doudas kāp veselie


Truobas so darželēs kvietku

Ė longās baltās i gatvė,

Ka šėrdie tau bepalėkto

Sunkē valduoma vėinatvė.


Luo šonielis prirėšts tomprē

Pri jouduos kūtalės šuona

Širdi mona skaudē tompa

Neaiškomu mėlijuonā –


Vīrs so poporo, kāp saka,

Pačiolbiejė, pašuokdėna

Ė apspanga mona akis

No savūju atradėmu.


Tuoks traukėms, ka baimė baimė

Negaliesio besostuotė,

Mona laimē a nelaimē,

Temp i galotėnė stuoti.


Kor žaliou medelē ruojaus,

Doud gīvatė vuobolieli,

I vėsas posės keruojės

Tuokės apgaulingas gielės


A tatā jau ė nokrėsio

Be piršlību, be pravėntu

Ė sogrīžosi ėš reisa

Viel gėiduosio – eso švėnta?


Saulės blīksnē šiorpėnas pelkelies,

Veržas opeliokā par ledus

Ė i griuovi pri žvīrouta kelė

Neš žėimuos sokūrėmus slīdius


Ruoduos, ka pati gīvībė skverbas

Ėš laukū, ėš žemės, ėš dongaus

Ė žėimuos sošaldītuosės verbas

Akėmėrkt ėšspruogs ė atsigaus.


Sočīren žmuogaus šėrdie paukštelē

Pėmpės, žvėrblē ė vėsė kėtė

Tēp gīvībė kou tik prasėkalus

So švėisio pasaulio soartie


Ė nebsotelp mintis nē i galva,

Nē i truoba siaura so lobuom

Dund vėsor pavasarėnės salvės

Žali medi saulie bodavuo.


Vo paskou žėidīnu fejerverkā

Par suodus, par krūmus nodardies,

Ė lakštingalelė švelnē vėrkaus

Vėsa nakti mīlintiuo šėrdie.


Tās patēs kelalēs ēto,

Tus patius laukus matau –

Siautie vasara gielieta,

A snėigā lekiuo vatuom


Kėitas vėskas ė šakuojės –

Kas i žemė, kas aukštīn,

Tiktā mona sunkės kuojės

Tartum niekor nebpritink


Tik trumpā kamė sostuojus

Pasėveizo, pamāstau

Līguo gluostau žemės ruojo,

Ėš tėkrūju – daug prastiau


Senē, senē nožydiejė

Žuolės pri monū takū,

Akmėni kažkas padiejė –

Mon po kuojom nelaiko.


Nebier tū ugningu nuoru –

Siedous beržou pri šalies,

Ė matau, ka mosės vuora

Nikumet nenogalies


Laika vuortinklis prikėbės

Trauk mumis kažkor ne tėn,

Ė po maža laika skėba

Noskel, lauža, nebgražėn,


Tik žaliou ė siautie žemė

Vasaras poikēs laukās,

I tou gruoži atsiriemus

Ronkuom ė akim laikaus


Ė kol dar galio paētė,

Jau nebūk par daug kėbos

Rink ė kraukės sau i skrēta

Žemės ė dongaus luobius.


Po mona šėrdi doudas

Pamieklė dėdėlie –

Ėšgriaužus orvus joudus

Lend nerėma dielie


Jau ė i krauji griaužas,

Po galva koitėniou,

Ė deg kāp nakti laužā

Lėipsnū iskoitėmo


Ė ruoduos atēt ons jau

I truoba pas moni

Ė ronkuom petius apsiaus,

Ė šėrdi noramins


Tiktā žėnau aiškiausē,

Ka gīveno mėgluo

Ė pati savės klauso

A nēso kuoks lėguons?


Ė nieks jog nebėšgīdīs,

Nieks mon nebipadies

Kol mona sapna brīdė

Neatsėdors doubie...


Po stadėjuona doudas

Mažė ė dėdėlė,

Par mona meilės groudus

Šliauž ėlgesė dielie


I patė šėrdi laužas,

Po gīslas koitėniou,

Prilindus nuosi laiža

Jausmo paskotėnio...

Bova gražė takā nu truobuos i miesta –

Vasara ė žėima, rodėniop su līto

Ė pavasarėnē, ka iš lieta piestė

Vākštiuojuom su draugiem tartum brokė plītuom.


Ė pati jau būsio susitėmpus šaunē –

Batā ė soknelė švėit vėsėms iš tuola,

Ė vėdou būs karštė kāp tėkriausiuo saunuo,

Jug ne šēp sau bovuom gatvės tuos gražuolės.


Toukart ni i galva, ni i sapna lėngva

Mintės neatejė, ka prabiegs tuos dėinas –

Vėskou, lig išgieros, pri žemelės lėnkė

Jaunū dėinū vietras ė jausmā iš vėina.


Ruodies kuožnuo gīsluo susirėitės tūna

Tas velnioks iš ruojaus ė be gala gunda –

Lėimini aptrauktė su pluonās kartūnās,

Ka pakalnės vėsas būtom su rokundās.


Ė nuoriesi baisē, ka vaikieliu akis

Tik tavi matīto tarp vėsū draugieliu,

Ė blakstienas ėlgas žavingiausē plaksės

Mielėnsparnė žėida skraidontes drogelēs.


Tēp tatā ė plaukiem dūmelio par laika,

Par muokīklas soulus, par žėidās nupėlta

Vėsa mūsa gatvė – sena ė palaikė,

Ka vėsė pajosto švėsė mūsa vilti.


Ė ne kėik tebova susoktuos nelaimės,

Ka kelio važiava trėmtiniū vežėmā,

Ka par nakti šaudies išdraskītūs kaimūs,

Ka vākā kintiejė gėmė ė negėmė.


Tėi laikā praejė, nīka rausvas spalvas –

Ne kastovās kasė ateiti par šėla;

Nutėisė kelali par gražiausė kalva,

Kor jaunė suejė šuokuom kāp pašielė.


Grētā vėn sudorstė asfaltouta miesta,

Jau neblėka dulkiu, pagriuoviū žuolietu

Ė žmuogos nepratės če gali padviestė

Da staigiau kāp kliodios kolkā pėstelieta.


Ė senė lėptelē, kor upieli poušė,

Akmėnū tuorelės pri rėbuos suodību

Kāp nerekalinga lazda sena luošė

Pakėitė i toštė šėndėinuos didībė.


Ne tiktā jaunīstės sava jau nebrasi,

Ruoduos, ka ė žemė, ė laukā išskīda,

Ė miestielis top jau sava laika krasie

Be nomū mediniu, be miestelė žīdu.

Rītmetēs ėlgiausē luovuo atsėsiedus

Kartās Barbė kelės adīnas tik masta.

Spaud anou pri žemės ne kasdėinės biedas –

Kartās savės truopnē nebēt besoprastė.


Īr biedū, kor griaužas kėrmėnās po vėdo –

Lėp anuos i vėršo ė i šėrdi leidas,

Tarsi būtom jūruo gėliuo isėbrėdus,

Ė iš šaltė rėtas ašaras par veida.


Vėsuokėi dalīkā i pat šėrdi taikė

Sava omžiou lietā brendont par porvīnus.

Neisėgīvena tėi kolkuozā taikē –

Nieks duorā nedėrba, tik gorkšnuojė vīna.


Ramē jau veizietėis Barbė negaliejė –

Ė vagis ož ronka čiopa tuo pat vėituo.

Nuors bjaurīstiu srauta ė nenogaliejė,

Bet ė nestuoviejė kap prarijus mėita.


Ė pri darba spīrė, ka tvarkingā arto,

Ka taupīto ūkiou pašarus ė kura –

Ė daba Barbelē baiso prasėtartė –

Nobaustė ne karta trīnė teisma mūrus.


Ė ka sava šalto pruoto jau nauduojės,

Mata sava žingsniu beprasmībė aiškė –

Toukart no partėniu tauškalū apdojus,

Žmuoniū bjaurius nuorus ožsėspīrus traiškė.


Īr ė atleidėmams namaža pakriaušė –

Jego būt nekėbus, kas bebūto lėkė?

Daug kas prasėgierės prīš Barbelė šiaušies,

Šaukė ė pruovuojuos jaunė ė praplėkė.


Luovuo atsisiedus Barbė tenuorieto

Sava vėsa siela paupie išsėkalbtė,

Ė dėdiausė našta no petiū nokriestė,

Ė ožbaigtė taikē tou pradieta kalba.


Vo dabā, ka pėlkas rodėnėnės dėinas

Tojau skėist i nakti ė ėlgiausē tūna,

Ana stuov pri sava soklīdėmu sėinas,

Ė kėden iš lieta praeities kaltūna.


Līgē ė vėinuodā, kāp tuora parkanu,

Kāp laukū kelalē dvėm vieželiem ratu,

Šliauž ėš lieta dėinas pėlkās karavanās,

Vo žmuogos lig šiuolē savės nesoprata.


Jē kou ė ėštīrė, tas jau īr po laika –

Nekartuojės, dinga, kas ėlgā kviepava –

Ējuom ėlgus metus, vėskuo pasėtaikė,

Rosėškuom kontepliem kuojės apsėavė.


Ė tauta priējė sava lėpta gala –

Sava skaudė vaga par vėsus ėšpjauta –

Žūn vākā nepaugė, skīstė ė bevalē,

Blaškuos nosėgierė ė vėsai apkiautė.


Lėguonėnies luovu mažā tepariedė,

Nuors ne lėgas tėkras vert vėsus ėš klumpiu –

Antifrizā, grankės vėdorius sojiedė,

Spazmā bepruotībės nervu šaknis tompa.


Daug kas ne i luova, i žemelė golies –

Negaliejė sava ipruotiu nolėnktė.

Ėš vaikīstės kluoniu pats joudiausis šuolis –

Kas anam paskīrė tuokė baisė lėmti?


Paveiziekem drousē i akis teisībē –

A ne so botelkuom patis vėskou stūmiem?

I anuo neblaivi džiaugsma isėkėbė

Snaudiem sava luovuos, bovuom krėkšta kūmuom.


Vo vākā no maža mėn i tievū piedas –

Jog anėi no sena vėn tik tuo nuoriejė,

Bet ni vėns nedraskuos ėš baisiausės giedas

Ka pri nopoulėmu īr ronkas pridiejė.


Vėsė tarsi nieka, tarsi gerā jautas,

Vo senē reikiejė savi baustė drousē

Ė prīš velnė lašus atsėstuojos jautēs,

Rėtintė i kalna sunki lėmtėis rousta.


Mona viešpatėjuo nier kalnū aukštūju,

Nier dėdiausiu opiu platomo garbingu,

Aug eglieliu guotā, tarsi kvapės tujės,

Neaukštu kalvieliu nošliudnūsius vingiūs.


I laukū platībė kartās pasėdoudo

Kāp skrozdie dvėkuojė žirkliuojo tarp ežiu –

Soarta žemelė šīpsuos veido joudo,

Gol soglaudė šuonus ūkininku riežē.


Kor aukštesnie vėituo, ka akis pakelsio

Ė no sava taka tīlē atsėpliešio –

Pondėivou soklopus vėn tiktā bemelsīous,

Tuokėi poikė tuolē tīvoliou kāp liekštie.


Kalnā ont kalnieliu, mėškā ont mėškieliu

Ontsėkvėmpė smelkas i tuolībės dūma,

Sosėstuojė krūmā sauguo žvīra kieli,

Kor spalvuotas lėngvas mašinas nodūmė.


Vo tuolībės tuolie kalnė ėšsėrėižės

Dar šniūrielis kelė sosėraitės kapstuos –

Ons apsėkabėnės gelsva kaima krīžio,

Pradingst sosėdūrės so suodības krašto.


Bet kalvelės mona kāp žemaitē kėitas –

Tau ne kuoks takielis ėš akiū prapoulės,

Anuos lig pat saulės, lig dongaus pasvėistas,

Nobangou i tuoli kāp pašlpodnės oulas.


Ė pati tuoliausė glaudas jau pri krašta,

Kor saulelė leidas i naktėni guoli,

Aiškē anuos vingē dongou isėrašė,

Tier tarsi par žingsni no vėskuo notuolė.


Vo žemīn nožvelgės i pakalnės blonda –

Pamėškiem paplaukės par sėlkini rūka,

Pamatīsi gondra, kor padongiem sklonda

No šeimuos rūpiesniu biški atitrūkės.


Vo jau kriegždiu guonā tėisē tau ont galvo –

Krīkštau ė kāp strielės so sparnelēs plakas,

Nogiedriejos dongou vėsas anuo spalvas

Vīpsa mena druobės mielėnās latakās.


Karts no karta lauka vīturīs koten dā,

Ėš žuoliū pakėlus pėmpė pasėdraika,

Pamiškies krūmaliūs roda stėrna londiuo

Ė tėrštiesni rūka so auseliem raika.


Barbė ėlgā džiaugies Žemaitėjės tuolēs

Ė kalnū kalnieliu ilinkēs žavingās,

Laukū akmėnelēs, kėitās kalnū muolēs,

Korėi po pat kuojuoms omžems če sostinga.


Ė siaurās takelēs ė laukų eželiem,

Ka nomėi jau ējė vėskuo prisėgierus,

Notarė ėš žemės gabalēlė žalė

Ont lapelė balta ėšvīniuotė gieri.

Vakštiuojau siauro tako

Pakriaušēs miškieliu,

Patio saulieto laiko,

Žėidās apsėvielės...


Pėinės bova līgē dvė

Vėina kou tik skleidies,

Vo ontra šėltuo erdvie

Plaukus jau paleidus...


Ta geltuona, kāp ognės

Švėitė tarp žuolīnu,

Ė patiuos daubuos dognė

Linksma daina pīnė...


Kāp pavasari gerā

Īr žīdietė pėivuo

Karpītlapė, ka dairās

Ont kuotelė tėiva


Pats savi gali mīliet,

Tavi dongos gluosta,

Tau prilīgtė tegalies

Tik karalios suostė...


Vo ontruojė tuo patėis

Kera, jau nublokus

Tīvoliava pakraštie

Rostontēs spīgliokās


Nebrūpiejė nieks anā,

Bova nosėmėnus –

Skleidies pėivuo aimana

Iš sunkiausė švėna


Sklaiduos sieklas po laukus

Ont savū sparnieliu,

Pot vakaris palonkos,

Kor anas pakielė...


Ė belėikt vėna mintės –

Kol žīdietė galem,

Kol svajuoniu apimtė –

Gerkem taurė žalė...


Neliūdiekem, nepadies,

Ka sulinksem vėinė,

Saka iš patiuos šėrdėis

Noplunksnouta pėinė...


Pavasarė paveikslos[taisītė straipsnė wiki teksta]

Tuo žaloma tīras akis

Laipiuo medė ėlgo stėibo

Ė viejelie tīlē plakas

I drugieli stuora, rėibi


Ė pripėlda vėsa lauka

Joduntiuos linksmuos gīvībės,

Tvėnkėnelie tīlē plaukiuo

Mielėnas dongaus platībės


Isėvielės i krūmīnus

Jau paukštātis mėklėn balsa,

Kelė jousta nosėmėnus

Krūptiuo mašinini valsa,


Ė nomū skīlės atdarė

Žmuonis kvieptiuo atsėgavė

Ausis, kāp kuokėi radarā

Gauda paukštiu gėismė gaivė


Ė pėlkomā miesta mūru

Apsėdėngė miediu lapās

Sava kasdėinībė niūrė

Tīl pavasarie pasliepė...

Krūmu šaknis, akmėnelē,

Kor pri teka sosėpīnė

Saulie švīstiuo kap ognelės,

Kāp plati, gėli mielīnė...


Vasara šėltoma sauguo,

Nakti saldėn žuolies kuokšta,

Cīrulis – laukūs ėšaugės

Topas ont tuo kėita buokšta.


Ė krūveliems sosėrėtė

Gražėn pėivas švėisi žali

Ruoduos, ka vaikieliu krėtės

Tarp žuoliū kīšuo apvalės


Tėi peizažā mėnka riežē,

Akmėnēs ėššuokus ežė,

Kāp ė dounas rėikės šviežės

Ėš vaikīstės sapna gražė.

Bova gražė takā no truobuos i miesta –

Vasara ė žėima, rodėniuop so līto

Ė pavasarėnē, ka ėš lieta piestė

Vākštiuojuom so draugiem tartum brokė plītuom.


Ė pati jau būsio sositėmpus šaunē –

Batā ė soknelė švėit vėsėms ėš tuola,

Ė vėdou būs karštė kāp tėkriausiuo saunuo,

Jog ne šēp sau bovuom gatvės tuos gražuolės.


Toukart ni i galva, ni i sapna lėngva

Mintės neatejė, ka prabiegs tuos dėinas –

Vėskou lig išgieros pri žemelės lėnkė

Jaunū dėinū vietras ė jausmā ėš vėina.


Ruodies kuožnuo gīsluo sosirėitės tūna

Tas velnioks ėš ruojaus ė be gala gunda –

Lėimini aptrauktė so pluonās kartūnās,

Ka pakalnės kūna būtom po rokundās.


Ė nuoriesi baisē, ka vaikieliu akis

Tik tavi matīto tarp vėsū draugieliu,

Ė blakstienas ėlgas žavingiausē plaksės

Mielėnsparnė žėida skraidontes drogelēs.


Tēp tatā ė plaukiem dūmelio par laika,

Par muokīklas soulus, par žėidās nopėlta

Vėsa mūsa gatvė – sena ė palaikė,

Ka vėsė pajosto švėsė mūsa vėlti.


Ė ne kėik tebova sosoktuos nelaimės,

Ka kelio važiava trėmtiniū vežėmā,

Ka par nakti šaudies ėšdraskītūs kaimūs,

Ka vākā kintiejė gėmė ė negėmė.


Tėi laikā praejė, nīka rausvas spalvas –

Ne kastovās kasė ateiti par šėla;

Notėisė kelali par gražiausė kalva,

Kor jaunė suejė šuokuom kāp pašielė.


Grētā vėn sodorstė asfaltouta miesta,

Jau neblėka dulkių, pagriuoviū žuolietu

Ė žmuogos nepratės če gali padviestė

Da staigiau kāp kliodios kolkā pėstelieta.


Ė senė lėptelē, kor upieli poušė,

Akmėnū tvuorelės pri rėbuos suodību

Kāp nerekalinga lazda sena luošė

Pakėitė i toštė šėndėinuos didībė.


Ne tiktā jaunīstės sava jau nebrasi,

Ruoduos, ka ė žemė, ė laukā ėšskīda,

Ė miestielis top jau sava laika krasie

Be nomū medėniu, be miestelė žīdu.


Mama vėsa omžio miega saulės švėisa –

Tor longā veizietėis i pėitėnė posė,

Ka truobuo pro stėkla spindulīs notėisto

Gelsva ketorkampė vasarėnė posni.


Lai truobelės kertės spindolious kāp vėltis

Ka skaistiuoji saulė paveizies i longus

Ėš indelė kuožna vondėnė pripėlta,

Lai ont sėinu linksmė saulės zoikē ronguos.


Jau ka rodou kėimė ė šaltielis lauka

Sava žėla širma ontkabėnės laika

Saulės šėlomelės ne tik katė laukė,

Kuožnos pri longelė atsėsiestė taikė.


Ka vasarė saulė, ėš dėinuos trumpiausės

Pasėveiz nedrousē i truobelė maža,

Dėinvėdė padongė šaltie apsėblausus,

Kāp nogražėn sėinas saulietās miražās.