Dūmā
Dūmā ī tuokės dojės, sogolosės ėš kėitū ė skīstū dalaliu, ondenė garū, katras randas degant ognē. Jēb ognės deg gerā, dūmā būn baltė, nedvuok, bet jēb ognės tėktās smilkst, dėgėmou trūkst uora, tāp dūmā būn tomsūs, nuognē smird.
Dūmūs būtė žmuogou gerā nie. Anėi griauž akis, svaigėn ė suopėn galva. Ėš truobuos aba kėtuokė truobesė dūmā ēn par kamėna; senuobie liuob būtė ė dūmėniu truobū, katrūs dūmā liuob stuovietė čiokorė, kor par skīlė liuob ētė lauk.
