Keimaris

Straipsnis ėš Vikipedėjės, encikluopedėjės žemaitėškā.
Jump to navigation Jump to search

Keimaris ī kevalās soaugė̄i do rėišoto. Renkont rėišotus, nedažnā kas anūm tesorond. Keimaris ī siekmies, laimės, skalsuos nešies. Kas anūm laikīs pininginie, pas tū numūs bus skalsa, vo kas laikīs kišenie, tas bus apsauguots nū prapoltėis. Dar bova sakuoma, kas keimari soras, senbernio nelėks. S. Daukonts ī rašė̄is, ka keimari liob jies par pose jaunikis ė jaunuoji par vesele. Tudie tuoki rėišota paduovenuot mergelkā - užuomena pėršlībuoms.

Keimariaus krėmtėms[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Keimariaus krėmtėms ī zabuova: Dvejau sosėmėslie, ėš kuokė draudėma luoš ė kū laimiejė̄is gaus - piningū, kuoki dākta a skaniesta. Tumet sojied abodo pu pose keimariaus sakīdamė: „Kremto, kremto keimari, monėi douk, Pondėive, atminti. Tavėi ožmėršt, nū tavės vėsus keimarius atimt”. Draudėmu gal būt vėsokiū: gal luošt „ėš pašauktiniu”, „ėš prisėstiniu”, „ėš padoutiniu” ė panašē. Jē ėš pašauktiniu, ta nevalna atsėlėipt, ka tas, so katrou tū keimari krimtā, pašauks vārdo. Atsilėipt valna, tiktās pasakius: „Atsilėpu, bet ne už keimari”. Tep pat ir žaidont iš prisėstīniu, žmuogou, su katrou ėsi sosėspuorėjė̄is, matont negali atsėsiest neištārė̄is „siedous ne ož keimari”. Kėtēp sakont, nevalna ožsėmėršt, vo ontrēp apsėjouksi.

Keimaris