Nauduotuos:Hugo.arg/Straipsnis

Mosietās na vėins prietelios ī girdiejė̄s tuoki dākta, ka būktās lietoviu aba žemaitiu kalba ī kāp sanskrėts ė ka baltu buočios sosirokoutom so indu buočiom. Vuo sava ruoduo Skarbalios Egėdėjos sak, ka "pripažinta, juog sanskrita kalba panašesnė i žemaiťiu nē i lietoviu bėndrėnė". Muonē tas pasakīms ī nuognē dīvnos: kamė tuoki pripažėnėma Skarbalios atrada? Nuoriedams tou naaiškoma prasklaidītė mieginsio parokoutė, kas tas sanskrėts ī ė kūdie lietovē vuo daba ė žemaitē vis so anou mierounas, ė kėik tamė mieravėmasė ī praudas.

Sanskrėts ī senuobės indu kalba, katra daugiau kāp prīš 2500 metu pas'mėrė, bet palėka kāp muoksla, mena, vieras kalba. Ta kalba ī padėrbts baisingā dėdlis šmuots vėsuokiu korėniū (mitu, ėpu, pėliuosopėjės darbū, istuorėju, dramu, muoksla vēkalū). Sanskrėts ė šėindie Indėjuo skomb švėntīklūs, vieras muokslinčiu ("pandėtu") sāspīriūs, bet žėnuomas ka nabe tāp, kāp prīš kuoki tūkstonti metu, ba daba Indėjuo dėdlis čiestis ī rokoutėis onglėškā. Sanskrėts ī nuognē dirbtėna kalba, katra kortās IV o. pr. Kr. soriedė indu kalbėninkā. Anuo bavēk napalėka vēksmažuodė, vėskos iejė par īnagėninkus ė dalīvius, pavīzdiuo, "Tasa darbs monėm padarīts", aba vėituo "Saulė ėšlinda ėš debesū, ė vākā pradie žaistė" sanskrėto gal' būtė "Saulė ėšlinddebesė. Vākās žaidėms pradiets". So tuokio sanskrėto baltu kalbas panašoma tor nedaug.

Vuo kāp mieruo so sanskrėto, tāp pu prauda mieruo so vėdu kalba. Tas ī baisē sena kalba, katra liuob rokoutėis būktās aple 2000–1500 m. pr. Kr., nuors nieks tikslē pasakīt da negal. Ana mes žėnuom ėš tuokiū švėntū dainū, šaukiamū "vėduom". Tas ī dėdlis šmuots poezėjės korėniū, katrūs ėšgoldītas maldas i dievus, aprokoutė anūm darbā ė duorībės. Vėdas tik XIX o. ožrašė onglā, vuo lėgė tuol (ė da šėindie) anas kāp katrėi indu krėvē (brahmanā) muokėnas atmintėnā. Tėktās tāp vėdas ė anūm kalba atiejė lėgė mūsu gadīnės – ėš tieva sūnou, ėš muokītuojė muokėniou. Čiesou biegont ta kalba prastiejė ė palėka sanskrėto, bet sava pradiuo ėš tikra toriejė panašomu i baltu kalbas. Vėdu kalbuo ī ciels šmuots žuodiu, katrūs galam soprast ba vertėma: vīra-s ("vīrs"), agni-s ("ognės"), nakti-s ("naktės"), deva-s ("dievs"), udan ("ondou"), aśman ("akmou, kūlis") ė kt. Bet ė tas nerēšk, ka liuosā galam skaitītė vėdas, pavīzdiuo, eilotė (pieda) ėš vėdu: ye te panthās savitas pūrvyāso areṇavas sukṛtā antarikṣe (ana rēšk "katrėi tava kelē, kostintuojou, badolkē, padongie truopnē sodietė") – čiuonās namuokiedami kalbas napažinsėm ni žuodė.

Bet tā ėš kor tas panašoms? Možnē esam bėndruo gėmėnie so indās? Pu prauda esam, bet ne daugiau kāp ė so kėtuom indoeuropėitėškā basirokounantiuom tautuom (tas ī nuognē daug tautū nug Indėjės lėgė Ispanėjės, a daba ė cielom svietė). Baltu kalbuom patės artėmiausės ī slavu kalbas (īpatingā godu ė rosu – ka ė kāp tas katrėim nakatrėim napatėktom...), paskom da panašės germanu kalbas, bet tėktās senuobėnės (guotu, skandėnavu [vėkingu]), ba dabartėnės germanu kalbas nuognē parsimainiosės. Ėš tikrā, ėšēn tāp, ka panašoms prigol ne tiktās nug kalbuos artėmoma, bet ė nug juos senoma. Diekou indu tradėcėjē mes žėnuom vėdu kalba ėš 2 tūkstontmetė pr. Kr., vuo lietovē ė žemaitē sava kalbė ėšdabuojė diel sava kėita būda, ka nīkor nasikraustė, par daug nas'maišė so ožrobežiu žmuonim. Būtent dielē īpatinga baltu kalbū senoma anas palėika daug kamė panašės so senuobės indu kalba. Ta panašoma da XIX o. ožveiziejė̄ vuokītiū kalbėninkā, vuo ėš anūm – ė lietoviu švėisoulē (Daukonts, Mairuonis, Vīdūns, Krievie...), katrūm ne vėins patsā aba par ėšgoldīmus skaitė indu raštus. Nug tuos gadīnės ė radas isivaizdavėms, ka sanskrėts ė lietoviu kalba ī nuognē panašūs, ė daba tūls tautėitis sava ožrobežė prietėliam gėras šėtou dalīkou, net jēb patsā nažėn, kas tas sanskrėts ī.

Ė kāp daba so tās žemaitēs ė anūm kalbuos senomo? Prauda ī ta, ka žemaitiu kalba ī naujesnė nekāp kāp katruos aukštaitiu (īpatingā sovalkėitiu) tarmės, vuo ka bendrėnė kalba soriedīta vagol anas, ta ana – tēpuogė. Veiziekam vėdu žuodi dev-as, anou vardėninka galūnė ī -as, līgē kāp ė lietoviu diev-as, vuo žemaitē jau sak diev-s. Tas galūnės trompėnėms ī vėins pėrmū kalbuos paprastiejėma znuoku. Daugomuo kėtū indoeuropėitiu kalbū vardėninka galūnės nab'lėka vėsā. Kėta nuognē senuobėška indoeuropėitiu kalbū īpatībė ī liuosos kirtis – ons drōsē šuokėnie par vėsa žuodi, tonkē palėk galūnie; tāp ī lietoviu ė vėdu kalbūs, vuo žemaitē paprastā kel kirti ė žuodė pradė ėr anuo palėik. Tas tēpuogė ī kalbuos paprastiejėms – tuokiūs naujuovėškūs kalbūs kāp onglu, ispanu kirtis bavēk vėsad stuov vėinuo vėituo. "O" virtėms i "uo" (vėdu brātar- > latviu brālis > lietoviu brolis > žemaitiu bruolis) tēpuogė ruod pasikeitėmus. Tā žemaitē netor juokė dėdlesnė panašoma so vėdu kalba ož lietovius? Laimē – tor. Ka lietoviu kalba nug XX o. pradiejė spierē naujintėis, pas žemaitius palėika šmuots žuodiu ė kalbuos īpatu, katras panašės i vėdu kalba, bet katrū bavēk nabie bendrėnie kalbuo. Pavīzdiuo, žemaitē ėšsauguojė žuodi ašvis, ašvėinis ("arklīs") katros sotink so vėdu aśva, žemaitē kāp senuobės indā vežėma tabešauk ratās (ratha-s), tabetor dvėskaita, tabesak "mēsa" so nuosėnė kāp vėdu māmsa. Paėiškuojos tūm panašomu rastom ė daugiau, bet krūvuo žemaitiu kalba vis vėin palėik naujesnė nekāp lietoviu.

Kūdie žemaitiu kalba pas'mainė? Kalbas patės savāmėškā nasimain, vuo tėktās tūmet, kāp sosidor so kėtuom kalbuom. Tas mosietās būs žėnuoms dalīks, ka žemaitē atsirada ont bovosės koršiu tautuos vėitas, tūdie tor daug panašomu so artėmās koršiu gėmėnātēs – latvēs. Par anūs žemaitē tor kirti žuodė pradiuo, šmuota vėsuokiu žuodiu (žagata, liuob, dompis). Tėi pas'keitėmā pas koršius atsirada tēpuogė ne līgiuo vėituo. Labā senuo gadīnie, kortās prīš 5000 metu, i kraštūs šalep Baltėjės atiejė žmuonis, katrėi rokavas nuognē senuobėnė kalba, katra galam šauktė baltu–slavu, paskom baltā ė slavā atsiskīrė, a da paskom pradiejė skirstītėis terposavie (pvz., lietoviu ė latviu kalbė, mīslėnama, ka atsiskīrė tėktās V omžiou). Anėi žmuonis ė bova tėi indoeuropėitē, katrū tievīnė nie gerā žėnuoma, bet mīslėnama, ka anėi būs nug stepiu terp Jouduosės ė Kaspėjės jūriu. Bet kāp ruod arkeoluogėjė, anėi neatiejė ont dīkuos vėituos. Da seniau čiuonās gīvena kuokė tās žmuonis, katrūm kalbuos, papruotiū, ėšruodas nažėnuom. Tėktās ėš anūm mizerna palėkėma (griautiu, lazdū, rakondu, gīvenėmu) miegėnam kūtās aple anūs pasakītė. Kor anėi pas'diejė? Nīkor. Anėi ė palėka čiuonās, ė gīven daba. Anėi prėjėmė atiejūnu kalba ė rieda, bet patīs mažā pasimainė.

Galam spietė, ka būtent dielē tūm "vėitas žmuoniu" senuobėnės kalbuos ė pas'mainė baltu kalbas (īpatingā prūsu, koršiu, žemaitiu). Jogės indoeuruopėitē iejė nug rītū i vakarus, vuo anėi "čiabovē" (arkėoluogā anūs šauk "Narvas koltūra", bet tik diel radėma vėitas; estā ė kėtė fėnā–ogrā atiejė panašio čieso kāp indoeuropėitē) ė gīvena daugomuo vakarū posie. Tūdie rītū baltu kalbas ī artėmesnės vėdu kalbā ė kėtuom senuobės indoeuropėitiu kalbuom, vuo vakarū pradiejė keistėis. Tēpuogė indoeuropėitē bova vainas žmuonis, vaiskos, vuo kāp ėšgoldė žemaitiu kėlėma mitoluogs Vielios Nuorberts, aukštaitē ī labiau "dongaus" žmuonis, vaiskos, vėdorė Lietovuos ė Žemaitėjės žmuonis – "žemės žmuonis" (žemdirbē, ūkėninkā), vuo pajūrė žmuonis – "ondenė, pragara žmuonis" (muonītuojē, konėgā). Tūdie galams dākts, ka žemaitė kėitoms, palėkėms prī žemės atēn nug tou baisē sena papruotė ėš "senūju baltu" būtė sava vėituo, prīšingā aukštaitiu būdou liuosiau mainītė sava kalba (daugoms aukštaitiu daba palėkė̄ lėnkās ė godās), vajavuotė. Atminkam, ka žemaitē ėlgiausē ė sava viera kieravuojė, ė daba ten patsā gausoms senuobėniu alku (ožtat indoeuropėitiu viera rēškės daugomuo par ogni ė natoriejė sava švėntvėitiu).

Tūdie vėitou gėrėmasi, ka būktās žemaitiu kalba ī artiau sanskrėta (tas ī, vėdu kalbas) kas nie prauda, geriau poikoukėmos, ka esam vākā tūm žmuoniū, katrėi čiuonās gīvena da prīš indoeuropėitius, ka žemaitiu žmuoniū kėitoms ė ramoms parēn daugiau kāp nug 5000 metu gadīnės. Tas nie ka keltė nuosi prīš aukštaitius ė kėtus žmuonis, tas ī ka palėktė tuokēs kėitās par omžius, nīkūmet niekam na'pasdoutė.