Sīlvarta

Sīlvartaujontės muotrėškas

Sīlvarta (aba sīlvarts) ī tuokis jausmos, katramė sosipin griaudoms, skausmos, kentiejėms, bajiegėškoms, baviltėškoms. Sīlvarta tonkiausē kīln kap mėršt kuokis dėdlē brongos ėr artėms žmuogos, tepuogė palėkus ba gīvenėma (nomū), ba darba, ba juokė torta, vuo nūtėkus kuokē kėtā negondā. Sīlvarta ī atsakīms i kon tās natekėma.

Žmuogos, katros ėšgīven sīlvarta, būn tonkiausē pasimetė̄s sava jausmūs – ta būn pėkts, ta vėsėška bajiegis, sīkēs būn, ka labā ožsidara savei ė so niekon nasirokoun, vuo būn, ka kap tik ėiška so kon nug dūšės pasirokoutė. Ėšgīvenons sīlvarta tonkē nabnuor jiestė, ožsiėmtė kuokėm zabuovom, vuo daug čiesa pralaida mīslėdams, kriuokdams, atmindams ton, kon prarada.

Sīlvartas ėšgīvenėms nuognē prīgol nug žmuogaus būda, praradėma svarboma, aplinkībiu, kėtū žmuoniū pagelbas – kap katrėi žmuonis sīlvarta pargīven spierē ė paskom gīven kap papratė̄, kėti gal ėlgā so savei nešioutės griaudoma ė nīkūmet nababūtė tuokėi, kap bova onkstiau. Īpatingā sonkēs atvejēs žmuonis nagal ėšgīventė sīlvartas – praded pėjuokautė, baisē apsileida, sīkēs tuokė sīlvarta bėngas savėžodībė.