Abalga

Abalga – napagrīsts erba samuonīngā ėškreipts rokavėms aple kėtus žmuonis, smagē patėkrėnamu, prasėmanītu, napalonkiū žėniū aple anus skleidėms. Artėmas savuokas: leižovavėms, gandā, pliuotkā, plepalā. Abalgas terš žmuoniū repotacėja, anus žeid ėr kompromėtoun. Anuos īpač matuonie jautrios žmuonis: kel anīm nevīltė, kartieli, apmauda. Asmenīm, skleidontīm abalga, rezgontīm intrėgas, tonkē sekas, nės īr nemažā patėkliū, nekrėtėšku prieteliu.

Abalgas ne vėsumet būn pėktavalėškas. Dažnā abalgas atsėrond ėš paikoma ar puoreike ėšsėblaškītė, ėš puolinke plepietė ar sėikėma ėškeltė savi ėr pasėruodītė dėdlesnē žėnuontiam ož kėtus. Tačiau dažnā abalgas būn samuonīngas ėr muotīvoutas. Tumet anuos tamp pėktdžiogėškas ėr vėrst atvėro šmeižto. Puomiegis aprokoutė kėtus gal taptė īpruotio ėr pasėznuočītė kāp karaktuore savībė.