Mondroms
Mondroms – neigama karaktuore savībė (kliauda), sudaronti atkiloma regimībe. Artėmas savuokas: bukloms, kruoptoms. Mondroms, nuorintās pamėtuo atkiloma, ėš esmies skėras nuog atkiloma.
„Mondroms – dėdlē rėbuotu žmuoniū mastīma būds. Uns dėdlē skėras nuog atkiloma, ang katrō istuorėškā pavėdus“ (I. Kants).
Mondroms tėisiuogē susėjės so savanaudėškomu, milminėmu ėr kročavėmu. Nuog mondroma lėg prikruopėma vuos vėins žingsnis.
„Mondroms īr tik atkiloma stuoka: nagalīnt prigautė sava lietu tėisēs kelēs, banduoma anūm sėiktė kruoptās ėr aplinkėnēs; ėr ciels klapats, ka mondroms paratavuo vuos vėina žieki, paskou vėsumet tik vuodie“ (Dž. Luoks).
Če (prīš moni aiškėnamas parkeltėnės tuo žoodė prasmės). Pasakīms: kas tuo žmuogaus duo mondroms, gal reikštė, ka tas žmuogos īr pruotings, apsokros, mondriesnis (daugiau ėšprosės) ož kėtus. Vėsė tėi bruožā neneig nē žmuonėškoma, nē ožuojautas, nē pamaldoma, nē kėtū normalė elgesė jausmū ė savībiu.
Aiškėnont sāvuokas reikieto atsėžvelgtė i nioansus.