Nauduotuos:Edvards Rudīs/Poema – J. Žemaitė

Straipsnis ėš Vikipedėjės, encikluopedėjės žemaitėškā.
Jump to navigation Jump to search

JOLĖJĖ ŽEMAITĖ

(gīvenėms ė kūrība)

Paskīrėms[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Žemė gol kāp žmuogos – ėškėlėmās raituos –

Ė daubuom, ė opiu tarpkuojēs vėsuokēs,

Neš ont sava kopruom derliaus sunki kraiti,

Truobas šiaudū stuogās, dūmu skani smuoka.


Lonkstuos keliū vingē, ežerelē joukas,

Bieg siaurė takelē ėš truobuos i truoba,

Ganuos karvės margas pri nomū aploukūs,

Vuobėlis sobaltou kāp lėnėnės druobės.


Ė žmuoniū pasaulē so savuosiuom auruom

Ėš truobū pasklīdė švėisoliou ė mainuos,

Dailē pabėndravė ont takelė siaura,

Po tuo ėšsėskėrsta kāp geriausė svainē.


Noblīkšt žemės spalvas ė žmuoniū lėkėmā –

Vasaras šėltiausės, rodėnis līnuotė,

Ė snėigū posnīnā sosėgrūdė kėimė,

Tarsi varškės drėbsnēs eglės apdieliuotas.


Žmuonis žemės krumslēs kaimūs ėšsėmietė,

Trauk vargās ė šuokēs somezgiuota tinkla

Akmėnouta žemė skob grūdās apsietė,

Rodėni ėškūlė dounas tešla minka.


Sokas ne tik žemė aple sava aši,

Sokas vėskas žemie so žmuoniū lėkėmās –

Baudžiavuos pasaulie truopnē4 isėrašė –

Vākā vėsor džiaugies sava laiko gėmė.


Aš atplieštė nuorio gabalieli mėnka,

Paveizietė meilē i tuo laika žmuonis –

Kāp anus tėjūnā pri žemelės lėnkė,

Kāp šėrdies lėipsnuojė ateities svajuonės.


Kāp Žemaitė braidė rodėnė porvīnus,

Kāp kėntiejė vīra prīspausta, ėšsekus,

Kāp jauna gorkšnuojė saldi meilės vīna,

Kāp tomsuo švėisava anuos jimlės akis.


Kāp rašītė muokies, kāp gimtėnės gruoži

Parkielė i kninga, ė pri stala sena

Dailėna paveiksla, dieliuojė pavuožnē

Ė žemaitiu buiti pavertė i mena.


Sunkē mūsa raidiem pieštė meilės noma,

Jausmās solėipsnuotė ėškalbinguo sieluo –

Kėik tėn neteisībės ė šėrdėis garoma,

Kėik šeimuos nelaimiu šėrdies isėvielė.


Vo Žemaitė drousē ēt, gīven ė džiaugas

Sava atradėmās, vargās ė kūrībo,

Ka žemaitē mažė ė vėsai soaugė,

Pri tuos žemės lėktom lig mėrtėis prikėbė.

Tievā[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Žmuogaus prigimtėnė vėsoma sobiegus

Ėš tuoliausiu tuoiliū, dėržās sosėkluojus,

Pagalvuo jog kuožnos – kuoks esi bejiegis –

Jē patraukė šėrdi – noēt patės kuojės.


Ė Žemaitės tievā, kāp Aukštiausis liemė –

Sosėējė dėktā, sosėkėba artėi,

Nebėšskīrė aršė bruolė pabarėmā,

Konėgā, nē rīkštės nieka nebėšardė.


Slaptuomis ėšdūmė arkli pabalnuojės –

Liekė so jaunōujė šliūba pasėjimtė.

Noplaukė i tuoli tarp vėsū pavuoju,

I pasauli sava traukonti ė rimta.


Ons Šateikiu dvarė jiemė oriedautė,

Vo pati pri koknės valgius puonams taisė,

Oždarbė ožteka pavėlgiou ė autams,

Dokterims augintė – karštuos meilės vaisems.


Metā metus vėjė pri darbū vėsuokiu –

Kiaulės, vėštas, karvė – sokės nesostuojės

No pat onkstė rīta kiaura dėina šuoka –

Tuokėi žmuonis kūrė dvarėninkams ruojo.


Palobie ont kartė luopėšis lingava –

Jog ni vėina meta tošts ons nestuoviejė –

Ka tik dėdesniuojė lėp i kuoju gala,

Muotina pamatius sokel smarki vieji.


Ketorės mergātės pametiejė gondros

Atnešė, palēda – ė augink kāp nuori –

Muotina pavargus,dontis sosėkondus,

Tarsi bėtės lėpdė sava nomū kuori.


Jau ni nakti kartās akiū nebsomerksi,

Bet mergātės sėmsta potra jau so somtio.

Jau truobuo darboujės padiejiejė – mergė,

Vīrs savājem ūkiou vaiki nosėsomdė.


Nier kuo baisē žmuogou tū vākū bėjuotė –

Neožėlga ronka paėlgie par metra,

Tēp ė brėda karto, varga daug nejotė –

Veltou nepajiemė, dīkā nepametė.


Nomū pamuokas[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Nomā nosėstatė griežta sava tvarka –

Vākā no mažīstės tor vėskou muokietė –

Asla ėšsėšloutė, gerbtė šeimuos markė,

Kāp īsiedos elgtėis svetėmuo karietuo.


Žmuogos dėkts jog laikuoms ne tik vėino kūno,

Tor vėdėnės sīlas būtė sodaigintas,

Lai mergātiu pruotūs gierė pradā tūna,

Lai no pėkta savi muok garbingā gintė.


Stėprė būn pažėnė atgaila ė meilė,

Ė ėšmuokė laiko tīlē atsėklauptė,

Jog geroma truokštė vėn tik sava kailiou,

Biedū gal prišauktė so dėdiausio kaupo.


Mama sava vākus pri malduos pratėna,

Ė bažnīčiuo gėismē traukamā pritartė –

Tik gerā padiejos akmėni kertėni,

Pri kėtū lėnksmībiu gal jau ētė artėi.

Nesotėkėmā[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Jolė sava pruoto daug daugiau sovuokė,

I prasmingus tuolius gėliau isėskverbus –

Šalėp baudžiaviniu nuoskaudu ė struoku,

Rēk no maža ginte sava švėisė garbė.


Cara karėninkā siautiejė netuolėi –

Kražiūs dergė žmuonis ė bažnīčė švėnta –

Kardās jog kapuojė seseris ė bruolius,

Vo bausmies pelnītas ėš dongaus ėšvėngė.


Tēp negal jog būtė, jē Aukštiausis mata –

Tor nekalta žmuogo tojau pat ožstuotė,

Jog žemaitē gīnė švėntėnībė patė –

Dieva Sakramėnta, anuo aukštam suostė.


Balso tuokiū žuodiu mamā nepratarsi,

Gal ė tievs pavėrstė i žondara pėkta

Ė noplėiks so rīkštė tuokė pana narsė,

Vėsas tuokės mintis rēk savie palėktė.


No pat vāka Jolė skaldies i dvejīstė –

Ožspaustėijē žuodē griaužė anuos siela,

Kartė abejuonė malduos prasmiem vīstė,

Jauties neteisībiu pinklies isėvielus.


Cars lietoviū raidiem skelbė grēta mėrti,

Neklosniūsiua teisė, triemė i pat taiga –

Tik kaimā nelēda žuodems tėms ėšėrtė –

Vākū pruotūs skleidė lietovībės daigus.


Lėnkiejėma idilėjė[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Lėnkams rusu veiksmā teikė gera pena –

Sava kalbo jauktė ė pruotus ė dvasė –

So bažnīčiu žuodio kas sosėgīvena,

Kas artiau pri dvara bova prisėkasės,


Tiktā lėnku žuodēs džiaugies ė gruožiejuos,

Tiktā lėnku kalbo geras kningas skaitė.

Tomsiūs komietīnus, tėms laikams ožejos,

Lietovībės meilė belėipsnuojė skaistē.


Sava kalbuos žuodē tautuos dvasė sauga,

Vākou tik pradiejos pėrma žingsni dietė,

Lėikt gėliau ož muokslus, ož Dievus iaugė –

Ėš gerūju mamu skėimėnis gėrdietė.


Kalba so kultūras luobēs sosėējus,

Veržies nogalietė prigimtėnė laisvė –

Būtė sava krašta īpruotiu gerbiejo,

Gimta žuodė dergtė svetėmėms neleistė.


Dvarūs ė bažnīčiuos lėnkā višpatava –

Lėnkėnėms kāp dūmā jiedė žmuoniū akis,

Vaižgonts ė Valončios negailiejė savės,

Bet draudėmu rīkštės skaudē anus plakė.


Tās laikās pradėniu muokslu paragavė

Bova atpratintė no lietoviu raidės –

Bet vaikīstės dėinas īr be gala gajės –

Mamu gražēs žuodēs vākū mintis skleidies.


Jolės tievā bova pri dvarėškiu linkė –

Garbėna lėnkībė ė vākus novarė

Pri kultūras luobiu pajimtū ėš lėnku,

No komietiu kalbuos gīnies kāp no mara.


Šeimuo terokavuos tiktā lėnku žuodēs,

Oždraudė net žaistė so vākās komiētiu,

Tiktā Jolės siela bova baisē guodi –

Nepaklosus tvarkā, špuosus tievou krietė.


Kāp gīven komietē, kou padies nopėrkė.–

Jolė aiškē matė buovīdamuos karto –

Anėi sėlkės soltie vėrta bolvė mėrkė,

Ė skaniausē rėjė tarsi kiaulės tvartė.


Tuokėi žingsnē Jolės tonkē šeimuo kielė

Smarkės žuodiu audras so rīkštelės kėrtēs,

Bet nemaluonomu aitrė skaudės gielės

Anuos nepajiegė no draugū atskėrtė.

Nomū darbā, ėšvažiavėms[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Ka jau dėdesniuojė sesėrēlė pauga,

Ė pradiejė mėlžtė karvės sosėtūpus,

Jolė so Juzefo – dvė geriausės draugės,

Mėlža ontra karvė so dėdiausio ūpo.


Ka jau viedros bova pėino pripotuojės,

Anuos dailē nešė i vėrtovė šėlta,

Vo mama pri mūrė artėi atsėstuojus,

Ruodė kor vidrāli tor anuos ėšpėltė.


Rūgpėinis ė saldos, katėlė pakaitės,

Traukas skaniuom varškiem sūrems dvarou lėitė,

Tēp tatā no maža augontės mergātės,

Šalėp mamas rada sava darba vėita.


Vakarou atejos verpė, soka siūlu,

Gėismės ėlgas traukė ė karunka kuokė,

Vo tievalis muokė skaitmėnis so nūlēs

I prasmingus skaičius truopnē sodieliuotė.


Ons dokras vėn laužė pri kontečkas raidiu,

Šlėbždavuojė garsē žuodius negėrdietus,

Jolės akis lėngvā tās žėnklelēs žaidė,

I ėlgiausės eilės poslapūs sodietus.


Kningas kelės bova statmėnas lėntīnuo,

Žousis kėmė ganont laika lėikt lig valės –

Ont žuolies pakrėtus žuodiu prasmės skīnė,

Pruota gėrnuom truopnē kuožna dėina malė.


Tū nomėniu muokslu galvuo sosėjiemus,

Nesokursi juokė oždarbė a mena –

Jolė muokslu griaužtė ėšvežė i Šiemas –

Kor bruolienė vīra so dokruom gīvena.


Ta keliuonė Jolē so arklēs, lingava

Plungėškās kalnelēs nošliodnēs ėškėlus –

Lėngvās debeselēs ė beržīnu gaivo

Soaustās i tuoliu švėisē žali šėla.


Gailē šėrdie vieries Bokantėškiu guodas –

Truobuo ė belakston iprastās tekelēs,

Tievū pasakītė nuošėrdiausė žuodē,

Ėš vaikīstės gelmiū jausmās prasėkalė.


A begrīš pri draugiu komietiu truobelies,

Beveizies kāp saulė leidas ėšsėgondus,

Kāp aukštā i dongo mielėna pekėlės

Liektė sava vākus muokė kėima gondros?


Vėsas tuokės guodas, ratams dardont kelio,

Po akis, po dūšė sopuos ė nerėma

Ė aplinkou skraidė čiollbesēs paukštieliu,

Ė kėtās keliuonės vaizdū atradėmās.

1863 m. sokėlėma prīšaušris[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Tautas kāp ė žmuonis, tranieroujės šuolems –

Kāp tuoliau gīventė – sprėnd šėrdies atgėjė,

Rēk galoustė dalgi pjautė ne atuolou,

Vo ėlgā kėntietā carėnē vergėjē.


Šešėsdešim tretė dvarū žmuonis maigė

Darbū ė svajuoniu netėkietė sriautā –

Priešintėis sokėla, ramės dėinas baigies –

Nuor carėnė tvarka tojau pat nogriautė.


Lėnkams ė lietovems bova isėpjuovė

Rusėjės kuorėkā blėzgontēs mondūras –

Savvalė dėdiausi – padlaižiū švėntuovė

Baudžiava ė ronkuom, ė mintims sokūrus.

Sokėlėms[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Šiemiū dvara vīrā nešė sava auka –

Apsėtaisė truopnē, batus pasėsiovė,

Ė ka žėnkla senē sotarta solaukė,

Vėsė sosėrinka mėškūs kāp slieptovies.


Vo kėtė dvarėškē – muotrėškas ė mergās

Irgi negaišava ronkas sosėdiejė –

Sava koknies sokuos ė skalbīkluos varga,

Bova sokėlėma kriaučkuom ė audiejuom.


Vėsė mėška vīra dėdvīrēs vadėnuos –

Nomėi lėkosėijē patarėmas gluostė,

Lietā vartaliuojuos nežėniuos adīnas,

Itėmptas baisiausē sunkiū dėinū kluostės.


Nikuokiuos pagalbas lėnkams nē lietovems

Nesiuntė prancūzā, nuors žadiejė dėktā,

Mūšiūs so kazuokās i biedas pakliova

Net vienuolē vīrā – tėkrė benedėktā.


Sokėlėma mūši sunki pralaimiejė,

Nokraujavė nuorā sraigiem sosėtraukė,

Lėnku ė lietoviu skirtingas idiejės

Kėntė sokapuotas pamiškies, palaukies.


Konėgus sošaudė, vienuolīnu celės

Ožjiemtas kareiviu prakeiksmās skombiejė,

Vīskopa Valončio privertė prīš valė

Peiktė žmuogaus laisvės kėlnioujė idiejė.


Muravjuovs – kareivis, generuols ruskėnis,

Žiaurē baudė kuožna, kas mėškė kuovuojė –

Kazuokus ožsiundė ont beginklės mėnės,

Ė par galvas rėtuos mėrtėnė pavuojē.


Lėnku ė lietoviu nuorā[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Lėnkā sava kailio jota skaudė pėrti,

Laisvės borbolelē spruogėniejė, sklaidies –

Laisvė sožaluota krovėniausēs kėrtēs –

Dėdėlės ė skaudės sokėlėma klaidas.


I intelėgėntu galvas smarkē skverbies

Lėnkėška rašība so savāsēs žuodēs –

Pergalingā baigos sokėlėma darbus.

Lėnkā mūsa kalba būt vėsai ožjuodė.


Paveiziek kāp drousē anėi šėndėin jemas

Vėlniaus krašta žmuonis laužtė i lėnkībė –

Soceldemokratā pardavuo ne žemė,

Vo kalbuos gierībės tarsi torgou grībus.


Vo onkstesnēs metās, ka dvarūs bojuojė

Lėnku puonu žuodēs ėšsakītas mintis,

Plungės ė Šateikiu lėnkėškajam ruojou

No kalbuos lietoviu nebreikiejė gintėis.


Lietovībė varga dvarū komietīnūs,

Net Čiurliuonis bova anuos ėšsėgīnės.

Vaižgonts ė Kudirka kalbā taka mīnė –

Ont anou atgėjė Lietova Tievīnė.


Prievarta maskuoliu karto sosėtelkė –

Lėnkā ė lietovē – laužė, kojuom trīpė,

Vo ka pralaimiejė, mūsa kalba smelkė –

Lėnkėška pasaulė prīsakā ėškrīpė.

Jolė Šiemiūs[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Šiemiūs Jolė bova vėsū ronku meistrė,

Ė par sokėlėma drousē riemė vīrus –

Ne tik valgi vežė i kautīniu gaisra,

Sožeistūsius slaugė, tvarstė kāp pritīrus.


Kartkartiem pakinkius stėprė sava vilti,

Aplėnkė iruoštas pasalas žondaru,

Sožeistus atvežus i paskėrta vėita –

Viel atgal važiava žuodė nepratarus.


Ė rūpesnē dvara so svetēs ė valgēs,

Ė tvarka ka būto truobesiūs ė tvartūs,

Dvarou Jolės ronkas, kāp pjuoviejou dalgis,

Pėivu aukšta žuolė pradalgiem sovertės.


Posseserės vėsas tuoliau muokslus kromtė,

Jolė komet retā besiedies pri kningas,

Jē iveikus sava kasdėinībė kontrē

Kuokė valondelė beatras laiminga.


Ana miega baisē biegtė kningu raidiem,

Ėš anū atkortė žemėška keliuonė –

Nuotėkiu kelalēs tarsi pati braidė,

Valondas pri kningas bova kāp maluonė.


Nikuokėi jog viejē negesėn tuos žvakės,

Kori, augont žmuogou, po biškieli mėnka

Praded vėdou švėistė, tarsi ontras akis

Ė jaunīstės nuorus so kaupo patėnkėn.


Jolė gerbė dvara noskriaustōuji žmuogo –

Pajoukū ė žuodiu rėibiū pakromtītė,

Lėnkėška rašība audies nepatuogē

I žemaitiu žuodēs apmestoujė nīti.


Vėsas knīngas bova lėnkėškas, tik tuokės,

Energingam kūnou rēk ne vėn tik raidiu –

Liuob geriausē būtė, kuoks pasiotės šuokis,

Ka sosėkabėnė dainuos žuodēs skraidė.


Nuovargis – ni kelma, liuob nenogalietė,

Strapalious sojiemė vėns kėtam ož šuonu,

Tik pri kėta kūna truopnē prisėlietės,

Pajunti jaunīstē skėrta jausma skuoni.

Po sokėlėma[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Sokėlėms norėma, bliesa žmuoniū viltis –

Panaikėnos laža, dvarā kėitė veida –

Pri anū tik senē jautė lėzda šėlta,

Vo jaunėijē nauji lapa drousē skleidė.


Jolės šeimininkė – diedėna Alberta,

Anuos nepalėka be truobuos, be valgė,

Sotarė so Gorskēs, ka atkelto vartus,

Rastom dvarė darba ė muokieto alga.


Gorskē jog nebova juokėi gėmėnaitē,

Jolė tėn važiava dontis sosėkondus –

Kels pro Telšiū miesta tarp kalnieliu raities,

Žėimuos šaltis gluostė anuos potlius žondus.


Ož Alsiediu tuolėi nebreikiejė brauktė,

Džiugėnienu laukā prīš akis atvėrta

Dvara noma priongis ė koluonas aukštas,

Ont stuogās sokrautas balta snėiga stėrtas.


Dorbėna opelė tvėnkėnio be iežiu,

Pri pat dvara rūmu truopnē prisėglaudės,

Ė malūns pakalnie snėigūs isėriežės,

Jaukē isėtaisė i peizaža griaudi.


Če reikies gīventė Jolē isėterpos –

Jog žadiejė valgi, kombarieli maža.

Gerā jog žėnuojė kombarėnės darba –

Bova pasėruošus tėmptė tuoki laža.


Vo laukā ė opė, pėiva palei noma

Saulē aukštīn kėlstont, pagražies be pruota,

Ė šėrdie pajotus plūstonti darnoma

Ana žvilgsnēs gluostė vuobėli keruota.

Gorskiu dvarė[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Naujuo vėituo Jolē bova pasakīta:

Tēp vėsor darboutėis, ka itėmptum gīslas –

Ė kol kas priējė dėrbtė ne kou kėta –

Senmergė Gorskītė gerbtė ė slaugītė.


Ta pana gīvena ontram rūmu aukštė,

Kor pro longa maties tvėnkėnīs ė suodnos,

Apsnėgtūs krūmaliūs skėnda saulės auksos,

Vo truobuo poikavuos prašmatnībės nuognas.


Jolės kombarielis i šiaurėnė posė,

Rūškanā ramībē bova nosėteikės,

Džioga kalna šlaitė stagarā nososė,

Viejē snėigūs jaukies kuo ne vėsa laika.


Lėnkėškas kultūras dvarou tam netrūka,

Ėš Gorskītės žuodiu sklaidies kėlnės mintis.

Jolė truopnē tvarkė senmergīstės ūki –

Līgėna ė lonkstė jopelės patrintas.


Ėš jaunīstės Jolės svaigės mintis trīška –

Akis gaudė kuožna jodesi aplinkou –

Horizontė rėista pjūkla aukšta mėška,

Krimtonti i nakti saulės rausva rinki.


Če lėntīnuos kningu maties vėsuokiausiu –

Lėnku ė prancūzu raidiem drokavuotu,

Jolė laisvo laiko kninguos isėrausus –

Ta nomū ramībė bova i pat kuota.


Ana sava kuojuom nikomet nemīnus

Tēp gražē raštoutu kombarė parketu,

Puonu baliūs sokuos, tarp dvariuoku trīnies,

Jaunesnius žaviejė īpruotēs koketės.


Vaišiu stalā lūža valgīmās apdietė,

Jolė žvilgsnio vīrus smaigstė nepabūgus,

Toštegarbems puonams nieka nežadiejė,

Nuors lingous parketās figūringo ūgio.


Krėštuolėnės taurės ėšpūstās pėlvelēs

Ont stalās stuoviejė ė blėzgiejė vīnās,

Jolė kāp i minkštas doknas isėvielus,

Tou toštībė garbstė, gruožio tou svaigėnuos.

Pasėvažėniejėmā[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Gorskiu valdas platės, pažintis geriausės,

I bažnīčė arklēs puorėninkās liekė,

Jolė i Gorskienės ratus isėtaisus,

Tarsi pasėdarė rimta katalėkė.


Tuoloma važioujint jod kāp atsėgavos –

Šuok kalnās i vėršo, opalelēs ronguos,

Riežiūs karvės ganuos, skaba žuolė avis,

Telšiū aukštė nomā remas i pat dongo.


Miesta gatvies žmuonis, tarsi ondou maišuos –

Muotrėšku bliuskelės kāp gielīnā aitrė,

Laukė ont stalelēs no pat rīta vaišės,

Šėlda linksmus vīrus tarsi saulė kaitri.


Jolė kartās smelkė ėšdėdomā gūsē –

Jog so Gorskēs karto tarsi vėsor īries,

Kas, kad kombarielis bova šiaurės posie,

Ė pri pėrma stala vėitas nepaskīrė.


Dā daugiau žaviejė puonu mintis gražės –

Sokėlėmou skėrtas, krėtosėms pagerbtė,

Liūdesīs be žuodiu dėinū švėisa dažė,

Pri vėsū priaugės kāp pri kūlė kerpė.


Sosėgīvenėms so dvaro[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Lėnkėškāsēs žuodēs vėsas mintis pīnies,

Nikam če nematies komietīna veida,

Ė lietoviu kalbuos skombesīs auksėnis

Jolės buities laukė bova ožsėleidės.


Net manieras Gorskiu sožaviejė Jolė –

Raiškės žuodiu kluostės dailē sotaisītas

I pat šėrdi diejuos, ė i mintis golies

Kāp dėdingėms rūmams ognie degtas plītas.


Tik vėskou sodiejus i kraitelė sava,

Jolė aiškē matė mėnka sava vertė –

Gorskē tarp savėškiu anuos nelinksniava,

Ė mėiguotė davė šiaurės dvara kertė.


Jaunū mergū omžēs celės vienuolīna

Nevėliuojė tīlē leistė sava laika.

Rodėnėnė nakti, laukė smarkē līnont,

Vakaruotė nuorės linksmā nosėteikos.

Sosėtėkėms so Laurīno[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Atskėrā no puonu koities če dvarėškē –

Sava kombarelie soēs paėlsietė –

Liuob karto joukoutė, lėižovius atrėštė,

Aprokoutė svarbius notėkėmus svieta.


Neėlgā betrokos, ka tik šeimėninkā

Ėšvažiou lonkītė gėmėniū, kaimīnu,

Jolė so dvarėškēs karto sosėkinkius,

Tarp vėsū pamatė Žīmanta Laurīna.


Vaikis liuob siedietė so aulėnēs batās –

Ėš mėškū parejės tarsi snaus pri stala

Pro blakstienas tonkės Jolė ons temata,

No anuos bovėma tonkē šėrdės sala.


Nier kuo ni stebietėis – lažininka vākou

Ta mergātė ruodies tėkra karalaitė,

Bet Laurīnou vėdaus ėšmintės pasakė –

Vīnougės ne lapē – kažkam bova skaitės.


Tas traukėms pablūdės so vėsās ėš vėina,

Laistė ėlga laika sotemu joudiausiu,

Ė gėrdietė Jolės balsa ne ož sėinas

Vo pri stala jaukė sklindont i pat ausi.


Jolē, ons soprata, irgi sava nuoro

Liuob kalbas ėlgiausės nuotėkēs atskėidus

Ėškalbies jausmingā, ė ožbaigs paduorē,

Žvelgdama i jouka apjimtūsius veidus.


Laurīna pasakuojėmā[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Laurīns ėr toriejė nebluogā ilėita,

Tarsi kalvie pluonā paplakta lėižovi,

Ė pradiejė tėmptė kāp ėš opės sėita –

Kāp vaikīstie varga, kāp nevalgės džiūva.


Žėimuos laiko klompē gerā šėlda kuojės,

Rēk tik vėlnū žekės ont anū ožmautė,

Vo Laureliou šaltis blauzdas vėn vanuojė,

Basas kuojės bova be mėnkiausiė auta.


Su tuom patiuom klompiem par snėgus, par leda

Liuob nešiuotė laiškus Abruomou i truoba,

Tas, nogėrdės vāka – ėšmuonė atrada –

Lėip kazuoka šuoktė ė vaidintė buoba.


Jē Laurioks neklausa – kuojės skaud kraujoutas,

Fuoks pri šuona brauka rimba tarsi peili –

Nesene mergātė plakė tik ont jouka,

Ė po tuo pagoldė i kapieli dailē.


Laurins šuok kazuoka, Abruoms pluo i takta,

Daužuos klompės sunkės ont kraujoutu kuoju –

Tēp kraujoutuom kuojuom ons noējė rata,

Tonkē nosagstīta mėrtėnās pavuojēs.


Baudžiava ne vėina vāka nepaklosni

Klopdė ne ont žėrniu, ont kraujoutu šokiu,

Mīnė jauna žmuogo tarsi snėiga pusni,

Verga paklosnoma kuožna dėina muokė.


Jolės atjauta[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Jolē klausont akis ašaru pritvinka,

Vo šėrdie plazdiejė gailestė pagundas –

Tik pavėršiou Laurīns – netašīta trinka,

Savie ėlgā nešės ėlgesinga skunda.


Jolės šėrdie nīka pagarba tam dvarou,

Kor žaluojė žmuonis ne tiktā so rīkštė –

Pasėpūtė Gorskē tėik skriaudū pridarė,

Ka bekielė jouka mintis vakarīkštės.


Pastatus teskīrė tik kėimelė vejės,

Vakarus ėlgiausius rodėniou ožtraukos,

Jolė savi rada tiktā tėn noējus,

Radus sava vėita pri stalālė jaukė.


Če lėnkībės raugo nepotuojė mintis –

Tik žemaitiu žuodēs vėrė vėsas kalbas,

Žmuoniū baudžiavėnem priegluobstie augintu,

Paistalā kėtuokėi nikomet nestelbė.


Dvarėškūs pakajūs Jolė vienėšoma

So savėm nešiuojuos kāp šešieli nīki

Žvalgies nosėmėnus, tarpās ė soglomus,

Ont pasaulė pėlka ne joukās ipīkus.


Siela līg igavus sava tomprės gīslas,

Traukies no dėdėku nuobuodiuos tvonkībės –

Vakarou atejos, pro gonkas žvalgīsės –

Bova tarsi mosės pri medaus prikėbus.


Tiktā atsėsiedus pri stalalė kėita,

Ont notrinto soulo iprasto ė ėlgo,

Tarsi kas atētė būt anou pakvėitės –

So jaunās bėndrautė bova ėšsėėlgus.


Karto sokėlėma epopiejė sklaidė –

Laurīna lėižuvis nuotėkēs apaugės –

Bova aprokoutas skaudės kuovu klaidas,

Kāp gīvėijē mėškūs sožeistūsius slaugė.


Jole nepajota, kā krūtėnie šėrdės

Laurīna beklausont šuokėnie ė daužuos,

Kāp pėrmūsius žuodius kou tiktā ėšgėrdus,

Vėsā kaist līg degto kamė artėi laužos.


Pasakuojėms apie Gorski[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Gorskis tik pavėršiou, kas nežėna nieka,

Ruodies duorā stūmė dvara vėsa ūki,

Laurīns ne ėš pėršta laužė anuo griekus –

Žmuogžodio vadėna akiū nenosokės.


Anuo šėrdie vėrė gėlėi pasliepts skausmos –

Laura drauga Gorskis so nuodās nožodė,

Ka Šaukienu žemės dvarė prisėglausto,

Ė ni vėns netarto prīkaištinga žuodė.


Jolė negalvuojė, sapnūs nesapnava,

Ka poikiūs parketūs, stuotkūs porceliana,

Slepas ėšdavīstiu mėrtėnė pavuojē,

So dvarū pasaulio truonē sogīvenė.

Laurīna paveikslos[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Žėnuomās, tas vaikis žėna sava vertė –

Kou manā, jog dvara mėška keravuojė –

Gava batus, douna – nebreikiejė bartėis,

Be kuokiū derību, be kuokiū pavuoju.


Šautova toriejė, mėškė žvieris auga –

Somedžiuos, ont stala pasėdiejės valgė.

Ožsėgers šnapšelės ėš nomėnė rauga,

Delnū nenotrīnės spragėlās nē dalges.


Kuožna dvara merga aple tuoki vīra

Naktimis svajuojė ė dėinuom ėlgiejuos,

Šalėp vėsa kėta – dar kuovū dėdvīris,

Šėrdie neapkėntės nikuokiuos vergėjės.


Jolės jautrė siela Laurīns tēp patraukė,

Ka mielesnė žmuogaus nikam nier ižvelgus.

Ė anā jog bova sokėlėma laukė –

Vežė mėška vīrams dvarė keptus valgius.


Pritarė Laurīna pasakītėms žuodems.

Grētā pasėdarė vakaruonės trumpas –

Jog i šėrdi beldies švėisiuos meilės ruodas,

Vo i asla plūkta daužies šuokont klompē.


Sokėlėma žmuonis ne, ne viejus gaudė –

Jē Laurīns atejė, kalbas daruos karštas –

Žovė artėmėijē, somuokietas baudas,

Kuožna šėrdi spaudė kāp gelžėnē varžtā.

Soartiejėms[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Meilė tarsi minkštas katėna lepšelės –

Slīst pro vėsus spīglius, so vėsās gražoujo,

Tik paspaudē poukus jausmus apsėvalės

Ė nagās aštriausēs ana ėšsėžiuojė.


Jolė nuor priētė ė priglaustė galva,

Ka Laurīns skaudiūju vaizdū nebnešiuoto,

Anuos ronkas tėisas žmuogou i pagalba,

Trauk linksmā sodoutė kuoki tronki šuoki.


Jolē tas dvarėškis – mėška priveizietuos,

Tarpās širdi gėldė gailesio sokelto,

Ėšgėrstū dalīku nikuokiuos gazietuos,

Kad ė kėik ėiškuosi, vėskas būtom veltou.


Kāp gīva legenda tam būrelie sokuos –

Žīmantėnēs žuodēs dvasė sokėlėma,

Ana plaukė tīlē be juokiū jaustoku,

Tēp, kāp žmuonis matė ė Dėivalis liemė.


Jolē akies švėta ne tik žiaurės kuovas,

Bet ė balsos vīra jauna ė patrauklė,

Vakarou prabiegos, ka goliejė luovuo –

Tarpās jau nuoriejė būtė anuo auklė.


Tas mėškū keleinis tortu nier sokruovės,

Vėskas tā adīnā – pėlvou ė drabužiou,

Tik a rūp jaunīstē kažkuoki geruovė,

Ka ožgėmus meilė kāp gegožis ūžau?


Žīmants matė Jolės akis atsėvieros,

Laukė ė solaukė – tēp anām atruodė,

Ka anuos pražīsto ne tik jausma gieris

Bet ė meilės karštis nenosakuoms žuodēs.


Jolē so Laurīno, tēp ė atsėtėka –

Abėposē jausmā šeimīnėnie kaita –

Ana atsėvierus klausies vaikė plėka,

Anuo žuodē bova svarbesnė ož kraiti.


Jolės šėrdie bova irašītas raidės

Ėš tievū pasaulė palėkėma gėlė –

Ana tėkro jausmo nikomet nežaidus,

Pakartuotė mamas žingsniu pasėkielė.

Sosėlėijėms[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Žīmants ėr toriejė ėšdėdoma rauga –

Bikuokē nė sorėšts žuodė nenomesto,

Jole bova dvara priegluobstie ėšaugus,

Anā Laurou bova ėš aukštesnės kastas.


Kėta karta būtom degės anuo kailis

I panaitė tuokė net akis pakielos –

Jolė bova graži, noaugėma dailė,

Akies kāp velniokā spindolelē šiela.


Ana vėsor bova tarsi žėborielis,

Dar – gīven so puonās, tėn anū pakajūs,

Kor pri balta longa žīd vėsuokės gielės

Kor Laurīns tebova tik nomū liuokajos.


Ons nė patėkietė sava rimto pruoto

Ėlgā negaliejė – kāp sapnūs gīvena,

Kāp ta poiki merga, baigos vakaruotė,

Anuo kūnou soteik tėik vėsuokė pena.


Žėnuomās, ėš lieta, baigos vakaruotė,

Laurīns ejė karto, lig truobuos līdiejė,

Vo paskou abodo, līg praradė pruota,

Arba kuokė naujė gierė atradiejē,


Soēs i truobelė, soteikta Laurīnou

Dā pasėrokoutė valondelė trumpa

Ė tarsi apsvaigė no jaunīstės vīna

Jims po asla šuoktė nosėmetė klompius.


Epopiejė bėngies, ka Laurīns soklopa,

Ė abodo griova ont medėnės luovas,

Noplaukė kāp valtie par slėnkstieta opė,

Nepajota tapė tėkrās sogoluovās.


Notarė abodo – nebier kuo begaištė,

Gal kas sotrokdītė, gal kas atsėtėktė –

A senē če bėngies siautolingė maištā,

A senē norėma žmuoniū akis pėktas?


Ka jau atsėdūrė sava meilės ragies,

Kuožna valondelė ėlgesi nešiuojuos,

Ējė ar stuoviejė – bova ožsėdegė,

Līg Aduoms ė Ėiva švėntam Dieva ruojou.

Mėtā ė tėkruovė[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Skaitont aple dėdė žmuogaus eita kieli –

Neteisībės vėsas vežėmė netėlpto.

Ruduos ka ėš kūna kas ėštraukė vielė,

Ė palėka sausa kadaroutė kėlpuo.


Ruoduos, ka tuo žmuogaus so kraujo ė gīsluom,

So aistruom ė varga nokamuoto veido,

Nikomet nebova, ons tik sprendė mėslė,

Kāp kningelė sava kuo geētiau ėšleidos.


Vo ėš tėkra īr jog ontrēp mūsa žemie –

Žmuogaus kūna tėrštē remas i pat dvasė,

Ė sieluos tomsībiu sosėkaupė žliemā

Īr švėsiuos kūrības žėidūs isėkasė.

Kas neėšgīvena intrigu ė skausma,

Kas no meilės šūviu nikomet negīdies,

Ė sieluos dainioujint nikomet neklausies,

Nenešiuojė šėrdie galontė pavīda,


Tam kūrības dėrvuo nier mėnkiausės vėitas,

Raidės būn tik sausa formaloma briežē,

Būn tik baltė kaulā vėituo gražiū rėitu,

Nepatrauks ni vėina tėi vaizdā ožkviežė.


Tik rašītuos Sprindis atvertė Žemaitės

Būvė kėik gėlesnė ė tėkresnė vaga –

Atėdiau tou kninga no šėrdėis paskaitės

Rasi, kāp tuo laika truobuos aistras degė.

Jolės ožsėspīėms[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Jolės keistus jausmus Gorskē pastebiejė –

Kvėities i saluona, ded ont naga kėita –

A jaunā dvarėškē so tuokēs plebiejēs,

So tuokēs betortēs rēk i varga skėistė?


Jolė klausuos stėprē dontis sosėkondus,

Priekaištu teisingu, bet a meilė karšta

Īr kas nuors iveikės itarėmās, skundās,

A diel tuo bīriejė tėkruos meikės varžtā?


Jolės nepakėisi muokīmās žuodingās –

Jē atrada Laura ė karštā pamīla,

Jē šėrdie nešiuojės anuo kelė vingius,

Rēk anā aukuotėis ė kėntietė tīlē.


Anou jog vėdėnē viesolā nešiuojė –

Aistra ruoduos vėrtus i aštriausė vini

Smega par pat šėrdi lig pat basū kuoju,

Degėna kāp švėisa pragara ognėnė.


Daug galvuos sokėmu kielė tėi dalīkā,

Jolė, kāp ė kėtas nuotakas galvuojė –

Laura ėšmuokinsio vakarās ož dīka

Raidiu ė koltūras artiau atsėstuojus.


Tuoks ons gers ė švelnos, klausa mona žuodiu –

Vedo kalnus versiav ronkuom sosėkėbė.

Nesoprata, vargšė, kas gražē atruoda,

Po veselės pavėrst pėlko kasdėnībė.


Tievā, kāp ė Gorskē Jolė peiktė jiemė –

A komietė rēkto dvarėninka mergā?

Jolė trauk ont mūsa tėkra giedas diemė,

Pasėnešus būtė tuo mūžėka vergė.


Īr plėkė abodo, nier truobuos ni tvarta,

Nē rakonda kuokė, tiktā toštė nuorā –

Tarsi būto pruota kas vėsā ėšvertės,

Elgas kāp pėimenė – dornā, nepaduorē.


Vėsė kāp sotarė anuos siekius maigė,

Mama nosėkriuokus ėš šėrdėis kalbiejė –

To esi no jausma trīkštontė apsvaigus,

Tau ne puora Žīmants, īr kėtū gerbieju.


Jolė isėkėbus i Laurīna peti,

Jau isėgīvenus i komietė dalė –

Neatsakė žuodė Žīmantou žadieta,

Ė vėsā neklausies kou lėižovē malė.


Ka momis atstumsi ėšdidi, be baimės,

Nieka nepridiesem, ēk kor akis mata –

Vargsi vėsa omžio be tievū palaimas,

Komietiou po kuoju prīsakus nometus.

Panaikėnos laža[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Ētont kaima dėrvuom sotinki sparnouta

Cīroli on žemės soartuosės grumsto,

Vasara – beržīnus kvepontius be pruota,

Rodėnis sospaustus i pelkīna drumsta.


Jod, keistā krīpoujės ne tik žemės pluotā,

Ne tik kelē pėlkė žvīro apsėkluojė,

Tūkstontēs kartuotė, šimtās atkartuotė

Jouda žemės vaga vartontis artuojē.


Baudžiavā nonīkos, kaima žmuogos meties

Artiau pri dėrvuona, koris derlēs pėlas –

Vīrā dvara žemė dėrba ėlgus metus,

Anū šaknis žemie ējė vėn i gīli.


Nedaug tetoriejė komietīna lūšnuos,

Nedaug tepridiejė laisvė atsėradus –

Žmuniū plėkas ronkas grētā vėn ožlūža,

Be padarga gera, plieties tik ėškadas.

Žemės Ruojos[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Ka žanuotu dėinas be rūpiesniu aušto,

Omžėnā žīdieto meilės jausmū ruojos,

Ė nerēktom jimtėis diel bolvīnės šaukšta,

Būtum kāp ėš karės i nomus parjuojės.


Ka svajuonės vėsas kor jaunėijē kūrė,

Truobuo isėkorto, vo ne mėgluos pruota,

Ė dėinū pėlkūju vėinuodoma sūra

Ėšblaškītom jausma puoliekē sparnuotė,


Būtom tėkra laimė atverstūs arėmūs,

Būtom tėkros gieris nemariājē meilē –

Bet ož trumpa laimė no pat sotvierėma,

Žmuogos kėnt līg būtom ožtopdīts ont smailės.


Tēp mes teėšvīstam kāp atruoda ruojos,

Kėik ož tas laimingas dėinas rēk muokietė.

Ė žmuogos gīventė žemie ožsėmuojės,

Sava vėltiū smėltis pėl i kiaura rieti.


Mūsa patīrėmu miedis gal žīdietė

Tik sovėlgīts pruota praradėmu kraujo,

No tuokiuos paikīstės lėmta mums pradietė,

Kol i sava baigti kuožnos atkeliaujem.


Viel pas diedīna[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Po veselės lėka Žīmants dvara truobuo,

Jolė tebgīvena plėkuom sava romkuom –

Aistras anū buiti vėsa pasėgruobė,

Gorskē tebėpīka, nuors žaibās netronkies.


Kuožna dėina sokuos tarsi škvals be viejė –

Jolė matė – nieka nebėbūs če gera,

Merkė rodėns lītā, no stuogū varviejė –

Ana jiemė šauktėis Šiemiū geradarės.


Ėš pradiū reikiejė žemā nosėlėnktė –

Diedīnā Alberta tor jog švelnė šėrdi.

Senam dvarė rastė kombareli mėnka –

Jolės liūdna malda ta našlie ėšgėrda.


Diedīna žėnuojė Jolės šeimuos biedas,

Anuos akies švėitė sopratėma gieris,

Mažā tesogaišus, kombari soriedė,

Naujuos vėitas doris Jolē atsėvierė.


Žėimā jau šalsnuojint ana ėšvažiava –

Džiuginienu puonā ėlgesė nekielė,

Žīmanta arklielis lėnkė gilius ravus,

Jolė sied važelie līg pardavus siela.


Rēks gīventė vėinā, vīrs pas Gorskius lėka –

Artiau darba gautė nikāp nepavīka,

Pins Šiemiū truobelie ne žėidū vainėka,

Ė gīvens par žėima vienėšā ė tīkē.

Gerašėrdė Alberta[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Vėsū laikū žmuonis džiaugies sava nuorās,

Ožsėspīrė mīnė sava kelė žvīra –

Kas gīvena truopnē, ont kėtū nekuories,

Kas darbams niekingėms sava jiegas skīrė.


Diedīnas rūpesnē gaubė Jolės laika –

Tor ėšvīstė švėisa Jolės kūdikielis,

Vo ož longou vėlkū stūgavėmā klaikė

So pūguom somėšė Jolē siauba kielė.


Vėdorie vasarė kriuokontė mergātė

Atnešė, padiejė baltū posniū gondros –

Pri tuokiū dalīku Jolė dar nepratus,

Žvalgies līg laiminga, nuors ė nosėgondus.


Diedīna Alberta rėktavuojė tvarka –

Ne tiktā padiejė, bet ė vėskuo muokė,

Pranešė Laurīnou, ka ėlgā nebknarkės,

Aplonkīto patė ė nebūtom kliuoka.


Nosėmetės skronda Laurīns veiz i žmuona,

Ė vėskou pamatės, ėšgoustio notėrpa –

Baigies šonėis dėinas, luopėšie ne muonā,

Vo gīva dokrelė sosėrėitus cėrpė.


Dieliuojė abodo, vėsas kertės glaistė,

Šēp ė tēp rokava – rēktom sava ūkė,

Ētė sava kelēs, plieštė sava raista –

Aple nuomas prasmė vėsas mintis sokuos.


Laurou ikīriejė tėmptė dvara našta,

Ons toriejė arkli, tik kol kas be ratu –

Jimsės sava ronkuom šeimuos vargus vežtė –

Kāp ons soksės truopnē, lai vėsė pamata.


Ka papūs šėltėijē Žemaitėjės viejē

Sosėēs abodo viel i vėina truoba,

Vo dabā rēk lauktė, ruoštėis sava siejē,

Ka po tuo galietom dėrbdamė praluobtė.

Ėšvažiavėms[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Sunkē saulė tėrpdė Dargiškiu posnīnus,

Kadagīnūs kel jau tetervėnā kara,

Jolė glaustė dokra švėisē nosėmėnus,

Laurīns baig tarnīstė Džuginienu dvarė.


Dar nebova žemie tuokė notėkėma,

Ka dėina atējus nešto vėn tik gieri –

Jolės tievā siūlā ne tik truoba, kėima,

Bet ė žemė jimkėt, braukėt artīn spierē.


Plauk anoudo kelė ėštėsās porvīnās –

Vīrs ėššuok parėmtė važė sava petio,

Jolė sied apdojus līg ėšgieerus vīna

Tvėrtā nosėteikus vargus nogalietė.


Po balondė mėška cīpau paukštē garsē,

Puorėninkā ratā brend par pelkė gėlė,

Jē neisėkėbsi, grētā apsėvērsi,

Ė prakeiksi bjauri Žemaitėjės kieli.


Pri Klubuoku mėška tuolėmiausiuo kertie,

Jau ėšvīda truoba pri laukū prikėbos,

Jolė gera žuodė nedrist beėštartė –

Tievū nopėrktājē apleistā suodība.


Ne kažkas tebova, bet stuoviejė truoba,

Ė aptriošė tvartā, stuogās aplomdītās,

Bet ne sava suodna vobūla noskuobės,

Valgīk, nevaipīkės, nepradiek ardītėis.

Naujuo vėituo[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Laurīns ontra dėina tievėškie svečiavuos,

Parsėvarė karvė ė paršieli maža,

Jolė pas kaimīnus žousū pėrktė gava –

Ė sena suodība švėisiau nosėdažė.


Laurīna bruolielis ėlgā neskaitliavės

Šiuo ė tuo tā pradē nenogvelbės diejė –

Jog sunko augintė žemie vešli java,

Sava ronkuos torint tik anuo idiejė.


Laurīns sava arklio pjaustė vejuos kaili, šakni

Jog reikiejė vėitas bolvē, grūdou augtė,

Ka tėkruojė laimė, kāp ė anū meilė

Grētiau če atēto, nieka jau neblaukto.


Jolė grētā sava nemėguom ėlgiausiuom

Pajautė, ka ūkis – ne malda koplīčiu –

A to nakti vāka kriuokontė neglausi,

A onkstiau nekelsīs, ka žousītē cīpčiuo?


Kuožna dėina kiaura ta mažuojė šliaužuo –

Vėskou tor matītė ė vėsor apētė –

Melž Joudmargė kėimė, ognėi vėrbus lauža,

Neš ravieju paršou pėlna sava skrēta.


Vėsė vargā kėimė, pri truobuos ė kūtie

Ni mėnkiausė žingsnė niekor nenodiesi –

Jē laiko nebspiejė, Laurīns pasėpūtės,

Prīkaištās jau žarstuos vėn pridiedams biesa.


Jolė ožsėspīrus mėn valstietės taka,

Tonkē kam pakampie ašara nošlousta.

Par metus, atruoda, būs vėsai atakus –

Laimės sėinuoms krautė rēk geriesniu roustu.


Ė anuos drabužē porvo aptaškītė –

Rēk veskou nešiuotė kliebie sosėjiemos,

Ė luopās apaugės apdars – ne ėš dīka,

Vo no sunkė darba, prakaita ė žiemiu.


Žmuonis nēt par žemė kāp brėkelie puonā –

Anėi tarsi kiaulės tor veliena keltė –

Toukart aug cėbolės, skanė šebelbuonā,

Mėižiu varpas plaukiuo ont stėibās kāp valtis.

Žemės darbā[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Žemē, kāp ė arkliou, rēk vėsuokė velnė –

Toukart tik pakinkės, dėrbsi ė važiousi,

Aront rēk sostuotė prīš statiesni kalna,

Pruota rēk torietė, dedont žingsni drousi.


Žīmantams sosiedos ont šeimuos kėlėma

Liektė tik ė liektė – mintis bova švėisės,

Bet lėkėma vingē kėta kieli liemė –

No vargū solinkės grēt neatsėtėisi.


Kol abodo sokuos, siejė pėrmus grūdus,

Ne tiktā ėš laimės šlapė veidā raukies –

Tarsi būt ėš mėiga kou tik atsėbodė –

Laimė ėšsvajuota kažkor pasėtraukė.


Javus – zoikė oustās tegali vadintė –

Mėnkā teėšauga, maž grūdū tebėra,

Ė tou pati nieka rēk pasėdalintė –

Nuomuotuos jau kėimė pasėkinkės Bieri.


Gera, skani kousni šėndėin atsėkondos,

Ontra dėina būsi mažā kou bevalgės,

Nieka nelaimiesi nē kalbuom, nē skundās,

Gorskė mėškūs Žīmants, liuob oždėrbs bent alga.


Par akis i pruota ė i šėrdi skleidies

Vasaras pasaulis vėinėšuo suodībuo –

Sožīdiejė bolvės, morku lapu raidės

Žalē isėrašė joudžemė dėdībie.


A gali soprastė, žmuogau, nesotrėkės,

Kāp ta jouda žemė mūsa ronkuom duodas –

Ėšaugėn ė bolviu žīdonti vainėka,

Ė geltuona grūda keptė baltā dounā?


Tau terēk soprastė, kāp saulelė švīstiuo –

Artė ė ekietė, ka priglaudos siekla

Ėš anuos vėdiniu ė vaisingu īstiu,

Pasėkelto derlios ont žalio padieklo.


Jolės jauna veida matīmā tėi gluosta –

Atneš vėsuokiausė pena pruota darbou.

Kol dvarūs gīvena, skleidies kėtas kluostės,

I pasauli puonu bova isėskverbus.


Dabar ana linka ė vėsai ikėba

I žemaitiu kalba, i kapuota žuodi –

Tas kalbuos pasaulis dėdėlis, berėbis

Kėtēp sospindiejė, kėtās vaizdās ruodies.


Bet dėrva ne raidė, ana sunkē golas,

Ė prispaud kāp kūlis ne lapieli balta,

Vo žmuogaus lėkėma ėššūkēs dėdžiolēs

Ė neveiz, neatskėr kalta no nekalta.


Jog ne vėsas ronkas tor vėinuoda jiega,

Ė ne vėsas dėinas tou patio matoutas –

Kas no maža vāka žemės vaga miega,

Pas tou ana parlek kāp bėtės ratouta.


Neožtēnk če nuoru nē ožsėspīrėma,

Rēk ėšgėrstė anuos šiogždesius ė polsa

Tik pritaikės darbus pri žemėlės rėmu

To savuojuo dėrvuo gerā derlio kolsi.

Dėdėlem būrie[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Ėš Bokantės tievā so dokreliem gava

Keltėis i suodība, Žīmantams paskėrta.

Ė truobuo par žėima – žmuonis, vėštas, avis,

Ė miešlīna smarvė i pat gerklė kėrta.


Tuo dār neožteka – par pat žėimuos šaltius

Jolė ontra dokra šeimā dar pridiejė,

Tievā vāka šauksma ne, nebgal pakeltė –

Ons mėigus ėšblaška Joles geradiejems.


Jolė lėikt kaltiausi diel dornuos veselės,

Diel mužėka vīra, kor po mėškus tronkies –

Ė dabā jau dėinas – ne vėina vo kelės,

Kāp nemata ūkis anuos vīra ronku.


Rēk anam medžiuotė lapė, kuoki paukšti –

Kaili jog pardavės pininga pajimtom.

Gal tas dornios niekus lėngvabūdem pliaukštė –

Ėš tuokiū kvailīstiu nier jog nieka rimta.


Ėš nomū ėštrūkės sava draugus lonka,

Ėšger ė sogrīžės ont vėsū tik keikas.

Prašvėlptū dvarieliu plėkbajuoriu ronkuos

Skrab ons kāp skardėnė tošti be kapeikas.


Jolės šėrdi spaude ne tik paluojėmā,

Bet ė karvė, kiaulės, luopėšis ont kartė –

Postė žėimuos viejē anou kāp kluojėma,

Ė nebova nieka, kas doris ožverto.


Ruodies ka nebtėlpa vėdou ta pagieža,

Ė bjauriausės mintis spaud i žemė jouda,

Ašara nobraukus ė dontim sogrėižos,

Kielies maž mėiguojus grėmžtė varga groudu.


Nē, Laurīns nebmata, kuokės pūgas švėlpau,

Kou tik atsėkielės aštrēs žuodēs švaistuos –

Dar daugiau ožveržės Jolės vargū kėlpa,

Ėšēt lapės tīkuot, valkiuotėis po raista.


Muotina senuojė, ėlgā nebėškėntus

So dokruom gīventė i Varnius ėšbiega,

Vo suodībuo lėka ne laimingu šventė,

Vo ėšvargus Jolė, jau vėsā bejiegė.


Plėkbajuorė sena Žīmants isėklausė,

Nuors nebova nuora – rāk ėiškuotė vėitas,

Tievs paskelbė Jolē – pats šeimininkausio.

Vėskas tarsi pekluo vėn ont bluoga rėities.


Sunko viel dieliuotė torta i vežėma,

Viel kelio gargietė, viel i kėta šmuota.

Tiktā negainiutė varga tuo nežėna –

Kėik nobėrst, kas belėikt ūkiou ėšnuomuotam.


Bet ka nebier būda kėtuokė beplūkštėis,

Rēk sospaudos kinkas kelio pajodietė –

Artiau Varniū miesta, pri pat mariu Lūksta,

Ė vėskou ėš naujė, no truobuos pradietė.


Pri Lūksta[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Ežers švėisoliava dongaus mielsvo plīnė,

Baltasparniu lėngvū debesieliu skrīdēs,

Ons no Jolės veida sotemas aptrīnė,

Džiaugies šėlto bango lig blauzdū ibrėdos.


Ė Laurīna šėrdi traukė tuos pakrontės –

Ontiu če lekiuojė, vo gelmie – līdekas,

Onkstėi atsėkielės, šiuo a tuo ožkromtės,

Ondėns pluotās gierės no pat nomū tka.


Bet ė varga jouda nešė Lūkšta metā –

Javus keršta saulie pavertė i šiaudus,

Bolvės ė boruokā dar pradiuo soskrata –

Tarsi pats Dėivalis žmuonis žiaurē baudė.


Kas ėš tū kalnieliu, kor aplinkou kluojės? –

Valgītė ka nuori, ėiškā dounas plotas.

Vākā kriuok ėšalkė, vuos bestuvo ont kuoju,

Jolė dounas rėikē savi paaukuotom.


Tik so šėrdė vāka pėlva nepagousi –

Rēk žovėis, ontienas, dounas gabalelė,

Žīmantams tėi metā īr vėsū ėlgiausė,

Alkė sunkės gėrnas vėsas dėinas malė.


Somedžiuojės onti, Laurīn veizas pėktā –

Jolės neėšmuokus po bėškieli jimtė –

Velgītė, ė kėtā dėinā pasėlėktė,

Pri vargū rēk dietė saikingoma rimta.


Santaupas prasmega perkont bulviu garčio,

Saika grūdū mėltams, ka ėšvėrtė potra –

Vėskas īr pabrongės po pernīkštiu karštiu,

Obag miestelė jem vėsus i kotra.


Metā tėi parkaitė slinka onkštās kelēs,

Šīmet žmuonis dėrvas arė kāp ė pernā,

Cīrolems parliekos, kaimā onkstiau kelas,

Rīk kou nuors nopėrktė, vėsė skob i Varnius.


Tėn žmuoniū po torgo jau sokiuojės tuntās –

Pardavuo ė perkas, naujīnas sožėna.

Žīmantams pabuoda truobuo dėnas stumtė,

Vėiškelio i Varnius Geltis trauk vežėma.


Jolė apsėlonka senuo knīgėnīčiuo –

Lėnku drokavuoniem kningas krimt i aki.

Ėš žemaitiu kalbuos puonā tebsėtīčiuo,

Bet žemaitē savės ne, neatsėsaka.


Ne, neatsėsaka, vo ėš petėis jemas,

Vež par sėina kningas Rītprūsiūs atspaustas,

Jē žondarā sojem, pasėlėikt be žemės,

Knīgnešiū dėdībė ontronkēs sokausta.


Jolė, nuors ne garsē, gėrd vėsuokiu dīvu

Ė žemaitiu vīrus mėnavuo dėdingā,

Dā tik nesotėka tuokė žmuogaus gīva,

Kors vėskou aukuojė Žemaitėjės kningā.


Pasėbaigos torgou, so žmuonim sokėbė,

Karčemuo po stėkla pajem atsėgertė –

Jolė klausuos žuodiu šormolė berėbė,

Laurins kvorta alaus sopėl sau i gerklė.


Kartās liuob bažnīčiuo so vėsās soklopė,

Lėnkėšku pamuokslu paklausīs ož dīka,–

Tas anū gīvenėms, kāp tekiejėms opės –

Grētus vingius kėitė, doborelē tīkė.


Badmetis idiejė sopratėma kėitas –

Rītuo gal vėsuokė velnė atsėtėktė,

Nuors abo apvargė, bet kaimīnus kvėitas –

Rēk paluoštė kartuom, ė ėšgertė stėkla.


Vākus jau sogoldius, Jolė sied tarp vīru,

Akis mata veidus parkriptus, ka baras,

Īr gražoma tėkra ė meiloma tīra,

Jolė gierės, džiaugas, tarsi kuo sotarus.


Akis daug kou saka, tik nedara nieka –

Jolė so tās vīrās tik akim tešvaistuos,

Bet švelnoma gūsius kūno jau sodriekus,

Ana so luošiejīs mint tou patio maisto.


Jolės šėltas mintis īr jausmās aptvertas,

Šėrdė tarsi pavėrst vasarėnio žiuogo,

Laurīns isėskverbės i luošėma karšta,

Pasėjunt pri stala ne vėsai patuogē.


Īžadu toštībē truobuo nebier vėitas –

Jolės jautriuo sieluo anėi nepridžiūvė.

Jē gali pėlnīstės jausmo atsėsklėitė,

Isėpėlk, neskrabink be prasmies lėižovė.


Vakara vielīva, ka ėšlēd kaimīnus,

Laurins jau sopīktė īr dontis pražiuojės,

Bet vākū nežadins, luovuo pasėtrīnės,

Noalsėn ons Jolė truopnē pakuočiuojės.


Tuoks posiau sopīkės, aistro apsėskleidės

Ons patink ė Jolē – karštis tas notvėlka.

Lig patėis gėloma nakti prisėžaidus

Jolė ožmėršt sava dėinū tiekmė pėlka.


Tēp ons spaudė Jolė jau ne vėina nakti,

Kol ana pajota treti vāka isčiuos,

Kėik Dėivalis skīrė, tor vėskuo ožtektė,

Nuors tuo gerā truobuo jau so magarīčiuom.


Laurīna sampratas[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Vīrou spaudė šėrdi – Jolė prastā tvarkuos,

Bovosi dvarėškė ūkie nenodorda,

So kėto gīvento – būto pėlnė tvartā,

Nematīto truobuo nepelnīta skorda.


Jolė, ruodies vīrou, sotverta tik luovā,

Ė vākams i asla tonkē vėn paleistė,

Tuokės mintis kartės po bėškieli kruovies –

Tarp anū vėn plieties nuoskaudu pašvaistė.


Ak žmuogaus svajuonės – kėik biedū pridara,

Bet be tū svajuoniu būtom dėinas sunkės.

Žīmants jog nebova dvara žiemiu arės,

Tėms darbams netėka anuo baltas ronkas.


Kas gražē atruoda minties sodieliuojos,

Nepavėrst stebuklo Dieva padarīto –

Sokont kėtās kelēs, klimpst i porva kuojės,

Vakars būn tomsiesnis ož saulieta rīta.


Kasdėinībės vargā ė rūpesnē tīlė

Vondėnio tekiejė, pluovė šeimuos rīšius,

Atsėvierė senas, sunkė varga skīlės,

Baudžiavuos pasaulė kasdėinėnē krīžē.


Laurīnou atruodė, ka pri žuodiu kartās

Rēk pridietė rīkštė, Jog ė anou plakė,

Ė taisītė šeimuos ežė nesoarta

Pagal vīra aiškė ė taisinga aki.


Jolė pasėrīžus so anou nokarštė,

Matė, ka abodo lūžt po varga našto –

Šėrdie nenešiuojė nuoskaudu ė kerštu,

Kalbas so Laurīno, ka ė ons soprasto.


Bova baisē kontri, dėdē ožsėspīrus,

Ė nepaisė tvuorū lėkosiu po laža,

Sava valtie drousē vėn i tuoli īries,

Pri šėrdėis prispaudus dėdėli ė maža.


Vo Laurīns jau kartas kamė ožsėbovės,

Šliotėniou apgėrtės, vėrst i minkšta luova –

Pas draugus siediejės – ne, ne ėšgertovies,

Tēp tik joudus šėrdėis nėižolius nopluovė.


Jolė jau nebgluosta sava vīra taikē,

Kartkartiem ė žuodi kertonti palaida,

Bet sovuokus sava prarastouji laika,

Mata – tor ėšpėrktė jaunū dėinū klaida.

Poežerie[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Sava laimės ėiškont, sava kelēs ētont,

Jolē so Laurīno nepavīkst nolėptė

Nē no skorda jouda, kor abo apskrēta,

Nē besogalvuotė kuokė žingsnė kėta.


Omženāsēs žīdās siedas viel i ratus,

Vākās apsėkruovė ė toštiuom kėšeniem,

Tēp par ėlgus metus savės nesopratė –

Ka anėi sotvertė ne kapstītėis žemie.


Šliaužont grobė dėrvo, rēk kėitiesniu ronku,

Ė līgesnė pruota īpruotēs apdieta –

Jaustė sava vėita, ka perkūnā tronkuos,

Ė ka saulė kepėn juodžemi kuorieta.


Palūkštie anoudo dar daugiau iklimpa

I vargū beprasmiu liūna pavuojinga,

Ka netrūkto vėltės kap išplerus timpa,

Poežerien sokuos anū kelė vingis.


Ka ė kėtor vežė sava varga džiautė,

Tuos keliuonės dėrbtė žemės neėšmuokė.

Paršežerie Laurins ēt viel komiečiautė,

Jolė kėba vėina vestė vėsa ūki.


Žemė priveizietė, gīvolius apētė,

Ka dokrelės mažas painiuojės po kuojuom,

Ė pri šuona nebier dėkta vīra petė –

Ronkas, kāp ont jouka, viejēs skerīčiuojės.


Laurēns grīžt ont pėitu vėsomet ėšalkės,

Ė skanesnė kausnė rēkalau ont stala.

Piningā mėnkiausė, nuors lažėnės talkas

Kuožna žmuogaus jiegas tarsi grūdus malė.


Jolė nosėbėngus, no onkstīva rīta

Doudas ė po truoba, ė po darža ežė,

Bieg ėš kūtės karvės laukon ėšvarītė,

Neš vėštītius laukon sosprėngtus i krieži.


Ont mūralio muolė verd bolvīnė pėitams,

Ded saujelė mėltu, ka suotiau ožkliūto,

Grietėnė ėš bliūda vākā sosėspėitė,

Ėšragava vėsa gerdamė par tūti.


Laurīns pakel balsa, kāp anam ėšvargos,

Rēk tašītė potra jouda ė neskanė,

A nepasėleidus īr suodības sargė,

Oždarus lig laša so vākās praganius.


Kāp ta Jolė sokas – nieka nebsorasi,

Par anou rēk tonkē Laurīnou īšėrestė.

Anā tik siedietė karalienės krasie,

Bet ė tėn ožmėgus ont grindū novėrsto.


Kāp galiejau tuokė buoba prisėleistė?

Tēp ana so velnė apžavās padarė –

Ivėliuojė ētė moni slīdio šlaito,

Ė nevalgios šliaužtė oždarbiaut i dvara.


Jolės platės akis dā daugiau praplata –

Ons jog īr apgėrtės, ė ne pėrma karta –

Nebvīniuojė žuodiu ni ana i vata –

Tuokius žuodius gėrdint belėikt pasėkartė.


Jolė skaudio žuodio truopnē nogenieta,

Kert i akiū tarpa balso baisē kėito –

Ka neleistum laika tėms medžiuokliu niekams,

Vėskas pasėkėisto, būtom sava vėituo.


Kam ēti i dvara, jimkės sava ūkė,

Mon vākū prikruovē – nebtelp i rėiškotė.

Tingėnio ožgėmės, nieka nesovuoki,

Ė moni vėn griauži tarsi šou pasiotės.


Laurīns tuokiū žuodiu jau nebgal pakeltė,

Dreb sogrēbės Jolė ož plaukū i kertė,

Pol vākū blaškītė, vert ont anū kaltė,

Vėsė sprunk pro doris so trėnksmo atvertas.


Jolė maun pas tievus ožtarėma gautė,

So mažuosiuom sava nebsogrīžt i truoba –

Muotina ėš skausma kriuok vėsus apgluobus,

Tievs – tori paklostė ė šeimuos negriautė!


Laurīns atvažiava vėsū parsėvežtė,

Jolė nosėlėnkus praša, ka nepīkto.

Aš eso sovargės nešdams dvara našta,

Savės sovaldītė vakar nebpavīka.


Tēp daugiau nebsiosem, pruotingesnė būsem –

Pīkti nomalšinsem lėižuvius prikondė,

Kaltė prisėjimkiav parskielė par posė,

Ė priējės Jolē pabpčiou i žonda.


Jolės sprėndėmā[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Niekor jog nebdiesīs, rēk ožspaustė jausmus,

Sava ronkuom balta vieliava pakielos –

Ož jaunīstės aistras somuokietė bausmė,

Ė gėlėi kavuotė nevėlti ė giela.


Jolė līg ėš sapna jiemė atsėbostė –

Luopīta jopelė, klumpēs moštas kuojės,

Ė porvīna žemė ont drabužė kluostiem –

Īr anuos pasauli lig akiū apžiuojė.


Nebsogrīš i dvara pakajus lig graba,

Kor lėngvā lekiuojė baltasparnio drogio –

Po porvus ė miešla gėlėi prisėgraibius,

Matė, ka svajuonės vėsėškā sožloga.


Ožsėspīrėms lėka – neštė sava varga,

Ka ožaugs mažėijē, gal prašvės ė mintis?

Vo dabā bebūsio švėnto šeimuos sargo,

Ė jausmams jau retā skuolas bedalinsio.


Nieks jog nepakėta – kasdėinībės šuokē

Varga smoikou gruojint, traukė laika siūla,

Žėnuomās, jodiejė daug kuo pasėmuokius –

Derliaus sava varga truopnē prisėkūlus.


Laiks nepašīkštiejė – gėmė treti doktie,

Kriuok jau luopėšelie so vsarė pūgo.

Jolė tor sospietė, nikam neožtroktė,

Ė tuoliau vaidintė varga nepabūgus.


Rātā sokas tuoliau[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Viel Jorginiu dėina i ratus sosiedė,

Ūšakiūs ėšlėpa parvargė be žada –

Če gīvena bruolis, tiktā duosnė diedės,

Laurīns gėmtam kėimė ne, tėkrā nerada.


Cielė šešė žmuonis pri truobū ėšvėrta –

Vākā lend i akis, kuožna kousni mata,

Neožkėši niekās tuokė rajė šėrta –

Tingos mona bruolis, be juokiuos sarmatas.


A senē Laurīnou vėskou atseikiejė,

I ratus sokruovė ė nomėi ėšlēda

Jē ne tēp pasiejės dėrva ėšekiejē,

Sava ronkuom līgink padarītas klaidas.


Lig kėtū Jorginiu šāp ė tāp pratraukė,

Vo po tuo ož Vėntā šeima atsėdūrė –

Jolė patėkiejė radus vėita jaukė –

Če laimingė korstīs truobuos aukšta mūri.


Laurīns jiemies žemės tarp balū ė krūmu,

Vaiki pasėsomde, auklė – vākū būriou,

Ė pajotė ūkė gundonti geroma –

Vėsuokiū dalīku galvuos sosėkūrė.


Sosėtarė jiemies neštė sunkės kestės –

Trauk ėš pelkės žuolė karviu žėmuos laikou,

Gėlėi isėbrėdė kiaura dėina kapstuos,

Mėrtėnā novargė, tarpās apsėkeikė.


Ėš kapita jiemies – prakaita vėn braukė,

Pasėveiz i tuoli, kor bažnīčės buokštās –

Rusu starovierā pouš kalnouta lauka,

I žemaitiu krašta senē atsėbluoškė.


Jolė sunkė našta ūkėpasėjiemus,

Smerk jaunīstės aistra, ka neklausies žuodiu,

Dvarė tam Laurīnou, kāp baisiausi miemė,

Sava šėrdėis jausmus atvėrā paruodė.


Po bjauriū peštīniu, ė gėrdietu žuodiu,

Neblėipsnuos krūtėnie jausma švėntas ognis,

Gėlės skausma doubės meilės puiki suoda

Pevertė i gėlėi pasliepta bedognė.


Niekor nenošuoksi, rēk vākus augintė,

Ė pri stala borbtė jouda batvėnīnė,

Nors jaunīstės žėidus sosoktus i minti

Jau esi nometus, i povus somīnus.


Vakarīkštē pīktē ateiti soglomžė –

Ni juokiuos paguodas, atramas prapoulė

Dabartėnės dėinas, ė belėkės omžios

Po Laurīna kuojuom, porvėnuo pasoulie.


Tarsi do opalē par anou tekiejė –

Vākū so Laurīno ė anuos – notrūkės.

Če – stalā ė luovas kasdėinībės viejūs,

Tėn – ana paklīdus sava mintiū rūkė.


Pavėntiūs ta šeima ne joukās prakota –

Derliuos pėivuos šėina liuob ožaugtė gerā,

Avis, karvės, žousis vuos betėlps i kūtė,

Tarsi torta vartā būtom atsėdarė.


Če šeimīna konda jau rėibiesni kousni,

Ė vākā atkotė i skūras vuos tėlpa

Laiks ė žemė skīrė atgėjėma duosni,

Nuors ė veržė kakla šeimuos rīšiū kėlpas.


Griaužous ėlgesīs[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Dvėdešms so bėškio metu vuos solaukus

Ketoris pagimdius, bet pėlna dar ūpa –

Kāp žovės paklīdus varga opė plaukė,

Džiaugies, ka ėštvierė, nuors ne karta klopa.


Galvuo Jolės kaupies keistė sovuokėmā –

Būk savėm, žvalgīkės i pasauli plati –

Ka ė neparžėngos tuorū sava kėima –

Ausis gėrd pasauli, akis tuolėi mata.


Vėsa vėdo griaužė ne nomėnės mintis –

Jolė ėiška lapa puopieriaus pradietė,

Ka žėnuotom žmuonis – kuoki porva minkė

Graži bajuoraitė, noskriausta suodietė.


Īr vėsuokiu tarpu, be pradiuos, be gala –

Šliauž so metu kėrpēs sunkiū darbū gėjės –

Kaima sunkė buiti pri žmuogaus prikalė,

Tarsi žmuogaus Mūka baudžiavuos vergėjē.


Jolė Šiemiūs laikė atmintiū dieželė,

Lėnkėškās puosmelēs lapu sodieliuotu,

Bet senē vargelēs tėi takā ožžielė,

Dėinas apsėkruovė naujė porva pluotās.


Dabā šeima valgė kuošė gerū mėltu,

So taukās kiaulėnēs rėibinta stuoriausē,

Vo kėšenie roblē liuob ėlgiau sošėltė,

Liuob i torgo tonkē vėso būrio griausės.


Jolė pasėrīžus muokītė šeimīna,

Pėrka lapu raidiems, žuodems ėšgoldītė,

Ė slaptībiems pruota, kor anou konkėna –

Naktimis so plunksno praeiti gliaudītė.


Bajuoraitė bova, vo dabā komietės

Kelio velkas skaudē nosėdrėngus šėrdi.

Senē verstū kningu vaizdās sožavieta,

Savi tarsi žuolė ondėnio pagėrdīs.


Ė, atruoda Jolē, augtė dar torieto,

Ė ėšleistė lapa, ė pražīstė smėlgo –

Gundontiu laukėmu viltiem ožkerieta,

Nakti neožmėgus ava ruojaus ėlgės.


Niekam tuo nesakius pri mėnkuos lėipsnelės

Plunksna balta mėrka rašalė ėš suodiu

Ė krebždietė praded kāp pasoulie pelės,

Kol vaizdā matītė lapūs pasėruoda.


Baigus sava šėrdi balto plunksno drumstė,

Slep vėskou lėntīnuo, nieks ka neožousto,

Laurīns sožėnuojės, tik sogniaužto kumstė

Ė stėpriau soveržto tarsi arkliou žouslus.


Besėkartuojonti kasdėinībė[taisītė | taisītė straipsnė wiki teksta]

Vienėša suodība vėn i krūmūs remas,

Nier kaimīnu artėi, pelkės raukšliem rėitas

Saulės veido dėina, mienesio – sotemos –

Plauk pelkīna tuolēs dėrvu ėlgas rėikės.


Pro truobelės lunga ont kalvo neukšto

Jolė krīžiaus vaizdo saulē besėleidont,

Pėktėnas ė džiaugas, kāp klajuklis paukštis –

Ne tėn teatliekės, skaudē sosėžeidės.


Vargst če starovierā žemė apsėrėitė,

Žmuogaus neatrasi žuodiou sosėdaužtė,

Pavondenė būtom daug gražesnė vėita,

So tėkruom žemaitiem po mėšiū papliaukštė.


Po vėsuokiu doubiū kasdėinėnė kelė,

Laurīns stumda patė raukdams pėkta veida.

Īr kalbuom apejė, ne tėn atsėkielė –

Tik diel tuo ka Jolė baisē apsėleidus.


Tingėnie, ni stotku neėšplovus riepsa,

Šiūkšliem apsėvertus noskriausta bekraitė,

Gailo – anuos niekor šėndėin nebnodriebsi –

Laurins nėn kāp potra ont ognė parkaitus.


Šeimėninks duoriesnis būt anou ožmošės –

Tuokė bjaurė patė, ėštėža baisiausė –

Velnio prisėplakus pri monuosės dūšės –

Ontra tuokė dorniaus žemie to nebgausi.


Kuožnos žmuogos sauga ne tik sava kūna,

Bet ė aureuolė žingsnems nodažītė –

Žmuoniū būrie švelnē sok kalbū malūna,

Šeimuo pasėlėkės – gal vėskou daužītė.


Laurīna ė Jolės do skirtingė lapā,

Tuolėi atėtrūkė, sava valgēs verties –

Vīrs ne karta gierė ė ont žemės klopa,

Jolės galvuo sokuos kėtuos boities kertės.


Ējė ne tik dėina, vo savaitės, meiā –

Ilėnktė, itrūkė, sosoktė i groužta

Ė kartuojuos žuodēs sokeltė verpetā,

Ė i Jolės šėrdi tarsi šlužā ruopšties.


Laurīns liuob ėšniekins net anuos gėmėma –

Lai vaikīstės metās būtomi nospruogus,

Vo dabā i spronda mona atsėriemus,

Gīveni kāp puoni šėltā ė patuogē.


Viešpatie aukštiausis, kėik dā metu skīrē

Mon so tuokė buobo vargtė ė kentietė?

Anā gol novargus, noskriausta be miera –

Vėskas dingst ont nieku, kāp ondou par rieti.


Jolė sava vīra mīl, atleid tus žuodius –

Žėna, ka par varga nieka ons nebmata.

Ėš skaudiuos vaikīstės lig šiuol nepabodės,

Sied ėšdėdio veido nuomėninka ratūs.


Vėina liuob galvuotė – abo labo tuokio –

Žemē rēk traukėma ė dėdesnė ūpa –

Derliaus nenošausi tarsi mėškė luokė,

Abe rėibiuos pīlės ont žuolė soklopės.