Pėliekalnis
Pėliekalnis īr kalns, katramė stuov ar stuoviejė pėlės. Mėslėjama, ka pėlēkalnė pavadėnėms kėla ne nū žuodė pėlės, a nū veiksmažuodė guožtė (liet. pilti). Tonkiausē pėlekalnē Lietovuo īr natoralē susėfuormavė̄i kalnā ėr krontū ėškīšolē so žmuogaus īrengtās gīnībinės paskėrtėis ītvėrtėnėmās (pīlėmās, sostatėntās šlaitās, terasuom, ravās). Tonkē šalėp pėlėis liub būtė suodnā.
Pėliekalnē atsirada aple 1500 m. pr. Kr. – anėi īr svarbiausios paguonėškas baltu koltūras palėkėms. Pėliekalnius gal skėrstītė palē etnini princėpa – kuožnā baltu gentē būdingė savuotėškė pėliekalniu tipā.