Slavā

Slavaa y tuokės tautas, katras rokunas slavu kalbuom. Kap ė daugoms Euruopas tautū, anėi prigol pry indėeuropėitiu. Slavaa gyven daugomuo Rytū ė Vėdorė Euruopuo - nug Elbės opėis vakarūs senuobie lėg Vuolgas, daba lėgė pat Ramiojė ondenyna rytūs.

Slavaa skėrstas šėtap:

*rytū slavaa: rosaa, godaa, okrainėitee, rosėnaa.

*vakarū slavaa: lėnkaa, čekaa, sluovakaa, ložėtienaa (sorbaa).

*pėitū slavaa: serbaa, buosnee ė korvataa (krūvuo - joguoslavaa), sluovienaa, bolgaraa, makeduonaa.

Senuobie slavaa gyvena, bet paskom ėšnykaa Dakėjuo (daba Romonėjė), Graakėjuo, aplinkou Elbės (Labės) žemopi (daba šiaurėis rytū Vuokytėjė).

Vards "slavaa" senuobės raštūs mėnavuojams kap Slovene, Soubenoi, Sklabenoi, Sklauenoi, Sklabinoi, Sklauinoi, Sclaueni, Sclauini ė kėtap. Tasaa žuodis rasietaas radas nug "slovo" kas ė reešk "žuodis, ruoda", da gal būtė, ka ons y nu žuodė "slava" (tas y, "šluovie").

Slavaa galėmaa radas aba kap pėitū baltu atsišakuojėms, aba kap senuobėnės baltu-slavu tautuos šaka. Terp baltu ė slavu kalbū ė dėdlis šmuots ne tėktaas bendrū žuodiu, bet ė gramatėkas skvarmu. No slavaa, pryšėngaa kap baltaa, smarkee mėša so aplinkėniem tautuom (germanaas, dakaas, skėtaas, graakaas ė kt.), tūdie anūm kalbas ė koltūra geruokaa pasimainė nug indėeuropėitiu pruokalbės, pryšėngaa nego baltu.