Slavā

Slavā ī tuokės tautas, katras rokunas slavu kalbuom. Kap ė daugoms Euruopas tautū, anėi prigol prī indėeuropėitiu. Slavā gīven daugomuo Rītū ė Vėdorė Euruopuo – nug Elbės opėis vakarūs senuobie lėg Vuolgas, daba lėgė pat Ramiojė ondenīna rītūs.

Slavā skėrstas šėtap:

• rītū slavā: rosā, godā, okrainėitē, rosėnā.
• vakarū slavā: lėnkā, čekā, sluovakā, ložėtienā (sorbā).
• pėitū slavā: serbā, buosnē ė korvatā (krūvuo – joguoslavā), sluovienā, bolgarā, makeduonā.

Senuobie slavā gīvena, bet paskom ėšnīkā Dakėjuo (daba Romonėjė), Grākėjuo, aplinkou Elbės (Labės) žemopi (daba šiaurėis rītū Vuokītėjė).

Vards „slavā“ senuobės raštūs mėnavuojams kap Slovene, Soubenoi, Sklabenoi, Sklauenoi, Sklabinoi, Sklauinoi, Sclaueni, Sclauini ė kėtap. Tasā žuodis rasietās radas nug „slovo“ kas ė rēšk „žuodis, ruoda“, da gal būtė, ka ons ī nu žuodė „slava“ (tas ī, „šluovie“).

Slavā galėmā radas aba kap pėitū baltu atsišakuojėms, aba kap senuobėnės baltu-slavu tautuos šaka. Terp baltu ė slavu kalbū ė dėdlis šmuots ne tėktās bendrū žuodiu, bet ė gramatėkas skvarmu. No slavā, prīšėngā kap baltā, smarkē mėša so aplinkėniem tautuom (germanās, dakās, skėtās, grākās ė kt.), tūdie anūm kalbas ė koltūra geruokā pasimainė nug indėeuropėitiu pruokalbės, prīšėngā nego baltu.