Kėims

Straipsnis ėš Vikipedėjės, encikluopedėjės žemaitėškā.
Paršuoktė i: naršīms, paėiška
Valstėitiu kėims. XIX o. Vasėlėjaus Tėma abruozdielis

Kėims ī tuokė ākštalė suodībuo, pėlie aba paluociūs, aplinkou katrou ī sostatomi truobesē. Paprastā kėims būn nataisīklinga statiekompė skvarmas. Vagol sava rēkala kėims būn švarosis, gerāsis (padailints, apsiets vejė, so kvietku daržielio, takās) ė ūkėnis (anamė stuov ūkė truobesē, vėsuoki rakondā, laikuomi gīvolē).

XVIII o.XIX o. pr. Lietovuos valstėitiu suodībūs liuob būtė 1–3 vairiuos paskirtėis ė platoma kėimā. Šalep geruojė kėima liuob būtė noms, klietė, daržielis, suods, šalep ūkėnė – kūtė, kiaulėninks, tonkē kūdra, prī žardīnės – stuogėnė, žardis (aplouks). Kėimus vėins nug kėta liuob robežioutė tuoras, vartalē, lėpīnės, mediu a krūmu koukštā. Žemaitėjuo kėimus liuob skėrtė dėdluoki atstomā (terp geruojė ėr ūkėnė 10–20 m, terp ūkėnė ė žardīnas 25–60 m).