Vadėnous aš Vaškīs Ontė – prīšakie ba vėina dontė.
Matuot patis, kuoks aš vaikis, tuokiū retā pasėtaikīs:
Platiū petiū, aukšta stuota, čioprīnelė garbanuota…
Vuonės, Barbės ė Petruonės kiaurā loptėis lioub diel monės.
Babkuoms šierė, vīnās gėrdė, ne vėina atvierė šėrdi.
Aš – nie krust, a nie ėš vėitas… Sakė – eso būda kėita.
Tēp ė būtiuo omžio bėngės, meilės bortu gal ėšvėngės,
Jego ne ta auksaplaukė, kor gīvenėma sojaukė.
Anuos akis kap perkūnā trėnkė mona vėsa kūna:
Žondā bala, ausis kaita, junto – vėsa dūšė raituos…
Junto – nabier Vaškė Ontės, belėikt paėiškuotėis pontė,
Ožsėnertė sau ont kakla ėr ožbėngtė meilė akla.
„Dorni, dorni, – viel galvuojo, – spiesi dar ožverstė kuojės.
Prabavuok sosėpažintė, prisėglaustė, apkabintė…“
Prabavuojau. Atsėkondau – ožveliejė mon par spronda.
Mažėlėkė, vuo kad diejė – gera posdėini goliejau.
Puo tuo bova baisi gieda, no, bet anuos naregietė.
Aš, bruolelē, nabgaliejau, tēp jau dėdėlē mīliejau.
Anuos amats – dontis trauktė. Nier kuo, mėslėjo, balauktė.
Nuejau, aprėšėis žonda, sosėgiedės, nusėgondės…
– Pavardė?
– Aš – Vaškīs Ontė,
Atejau ėštrauktė dontė… Gelžėis krasie pasvadėna,
Mona galva atkragėna… I anuos akis veiziejau –
Daugiau nieka nabnuoriejau.
– Kurioj vietoj jaučiat skausmą?
– Vėsor, daktarė brongiausė.
– Kurį trauksim? – viel paklausė.
– Tou, kor prīšakie, pėrmiausē.
No ėr traukė, no ėr ruovė, aš kap veršis pjaunams bliuoviau.
Nuoro anon viel regietė – ontra donti rēks pridietė…
Grētā borna Vaškė Ontės par ton meilė lėks badontė.
Pjaun ba peilė, dor ba īlas, šėrdės kraujēs apsėpīlė.
Vaikē, mergės, ratavuokėt, kon darītė – sogalvuokėt :)
Tas nauduotuos vėso šėrdė īr Žemaitėjėspatrijuots.
